Sausio 23 d. Kultūros fakulteto Knygų klubas pakvietė savo narius aplankyti Vytauto Kasiulio dailės muziejuje veikiančią parodą „Kazio Bradūno meno pasaulis“. Ekskursiją vedė viena iš parodos kuratorių, Kazio ir Kazimieros Bradūnų dukra Elena Bradūnaitė–Aglinskienė.
Kazys Bradūnas (1917-2009), dar mokydamasis paskutinėse gimnazijos klasėse, pradėjo spausdinti savo eilėraščius „Ateityje“ ir „Ateities spinduliuose“. Jauną poetą greitai pastebėjo tuo metu žymus redaktorius Bernardas Brazdžionis, kurio pagiriamasis žodis turėjo didelės reikšmės pradedančiam poetui. Pirmąją poezijos rinktinę „Pėdos arimuos“ K. Bradūnas išleido 1944 m. Kaune. Tais pačiais metais Poetas su žmona pasitraukė į Vokietiją, vėliau – į JAV.
Gyvendamas Amerikoje Poetas matė, kad lietuvių bažnyčia, apie save telkdama lietuvių bendruomenę, atlieka ne tik religinę, bet ir didelę socialinę funkciją. Poetui buvo būdingas stiprus tautinės savimonės jausmas, visa savo esybe Jis buvo kultūros žmogus. K. Bradūnas suprato, kad svetimoje aplinkoje ir svetimoje kultūroje bažnyčios dėka galima rūpintis savo tautos kalbos, meno ir kultūros išlaikymu. K. Bradūnui buvo labai svarbu, kad istorinės ir kultūrinės atminties neprarastų nei dabartinės, nei ateinančios lietuvių išeivijos kartos.
Pasak dukros Elenos pasakojimo, K. Bradūnas buvo įvairiapusė asmenybė, įdomus ir gilus pašnekovas, aktyviai reiškėsi Baltimorės ir Čikagos spaudoje. Poetas iki sielos gelmių buvo ir išliko tikru Lietuviu. Kuklus ir tarsi nepastebimas, nedaug apie save kalbėdamas, Jis kantriai ir kruopščiai dirbo taip reikalingus lietuvių išeivijos kultūrai darbus. Būdamas toli nuo Tėvynės, K. Bradūnas ieškojo tarp išeivijos lietuvių gabių talentų literatūroje, muzikoje ir dailėje, palaikė juos ir kuo galėdamas padėjo. Poetas dažnai rėmėsi ir kvietė kitus sekti žydų tauta, kuri, nors ir išbarstyta po visą Pasaulį, visais laikais išliko vieninga ir palaikanti savus. Tokiais Jis kvietė būti ir lietuvių išeiviją, toks ir pats visuomet išliko.
Tai rodo ir mūsų lankyta paroda, kurioje eksponuojami K. Bradūnui ypač patikusių lietuvių išeivijos dailininkų paveikslai. Mūsų gidės E. Bradūnaitės nuoširdus pasakojimas, pateiktas taisyklinga lietuvių kalba, be „amerikoniško“ akcento, leido mums tobulai pajusti K. Bradūno meno pasaulį, susipažinti su daugeliu garsių lietuvių išeivijos menininkų darbais. Poeto asmeninėje paveikslų kolekcijoje tik du paveikslai yra pirkti, vienas jų – Adomo Galdiko tapytas „Peizažas“. Visi kiti dovanoti už gerus Poeto darbus.
Poeto mėgstamų lietuvių išeivijos dailininkų paveikslus parodai paskolino Lietuvos dailės muziejus. Tarp jų – A. Bradūno mėgti juodai balti Viktoro Petravičiaus ir Pauliaus Augio lino ir medžio raižiniai, Poeto eilėraščių knygas iliustravusio Telesforo Valiaus „Paskutinis rytas“ ir „Samogitia“. Dvasingai nuteikia ir Vytauto Ričardo Raulinaičio ant faneros akrilu tapytas paveikslas „Protėvių dausos“, savo spalvomis susisiejantis su priešais kabančia liaudies meistro lietuviška Madona. O kokie prasmingi Poeto komentarai, eilėraščiai, skirti kiekvienam paveikslui ar jo autoriui!
Šioje parodoje, kur akivaizdžiai vyrauja Poeto mėgstamų lietuvių išeivijos dailininkų darbai, su didele meile įrengtos ir kuklios mažytės salelės, skirtos pačiam Poetui. Čia galima regėti ir klausytis taip gražiai lietuviškai kalbančio ir savo eiles deklamuojančio Poeto. Tai ir mažytė parodėlė su Jo poezijos knygelėmis, kelionių atvirutėmis, siųstomis žmonai Kazimierai, Jo laiškais, tai ir instaliacija „Kazio Bradūno biblioteka“, šalia kurios stovi autentiškas dvivietis fotelis, į kurį tuojau pat atsisėda mūsų senjoros. Visa tai labai kuklu palyginus su pačia paroda. Bet tai tarsi ir atspindi didelės širdies ir kuklių poreikių Poetą.
Kazys Bradūnas lietuvių tautą buvo iškėlęs tarsi ant trijų galingų polių – tai Gediminas (išmintinga ir teisinga valdžia), Donelaitis (meilė žemei ir kalbai), Čiurlionis (kūrybinga ir dvasinga asmenybė, praturtinanti save ir pasaulį). Tai buvo tarsi Jo Gyvenimo kredo. Tą stengėsi perduoti ir savo ne Lietuvoje gimusiems trims vaikams. Ir tai Jam tobulai pavyko.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, Poetas neužmiršo savo pažado grįžti į Tėvynę, kai tik ji taps laisva. 1995 m. Kazys Bradūnas su žmona grįžo į taip mylimą ir nepriklausomą Lietuvą, kartu atsiveždami ir savo trijų suaugusių vaikų šeimas, gyvenusias skirtingose Amerikos vietovėse. Šis Poeto šeimos poelgis visiems Lietuvos žmonėms sukėlė nuostabą ir didžiulę pagarbą. Bet Kazio ir Kazimieros Bradūnų bei Jų dviejų dukrų ir sūnaus šeimoms tai buvo labai natūralus poelgis. Elena Bradūnaitė pasidalijo prisiminimais, kaip Tėvelis ir Mamytė jiems nuo pat mažumės, iš pradžių pasakomis, o vėliau ir rimtais pokalbiais bei asmeniniu pavyzdžiu visą gyvenimą skleidė meilę Tėvynei Lietuvai, jos didžiai praeičiai. Ir tai nebuvo vien žodžiai. Tai buvo meilės Tėvynei pamokos, kurios davė puikius rezultatus. Ne tik Poeto šeimai, bet ir mums, čia gyvenantiems, iš dalies praradusiems savo jausmus Tėvynei, prarandantiems ryšį su užsieniuose gyvenančiais vaikais ir anūkais, ir kartais beprarandantiems save...
Ir dar. Visus lietuviškus apdovanojimus – Lietuvos nacionalinę kultūros ir meno premiją, Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino 4 laipsnio ordiną bei Poezijos pavasario laureato vardą Kazys Bradūnas gavo jau Nepriklausomoje Lietuvoje. Ir tai labai simboliška. Poetas visą savo Gyvenimą išliko tikru Lietuvos Patriotu, visuomet tvirtai tikėjo Nepriklausoma Lietuva ir svajojo į Ją sugrįžti. Ir tai su kaupu išsipildė.
Visų Knygų klubo narių, dalyvavusių šioje parodoje, vardu dėkoju parodos kuratoriams, Vytauto Kasiulio muziejui ir ypač Poeto dukrai Elenai Bradūnaitei už gautą pamoką, kaip mylėti Tėvynę.