MČTAU Turizmo fakulteto klausytojai šį pavasarį turėjo galimybę kaip tikri turistai du kartus pakeliauti įstabiomis mūsų krašto vietomis šiapus ir anapus Nemuno. Tai dviejų dienų kelionė gegužės 10-11 dienomis, aplankant Panemunės pilis ir lietuviškąją Veneciją, o antroji išvyka gegužės 27 dieną – „Šiapus ir anapus Nemuno“. Šias dvi keliones jungia vienas tikslas – geriau pažinti Lietuvos istoriją, pamatyti, kaip saugomos Lietuvai svarbios vietovės, kiek informacijos gali gauti atvykę svečiai ir, žinoma, pajusti, kaip čia smagu ir patogu keliauti.

Lankydamiesi prie Nemuno įsitikinome, kad verta buvo pasirinkti šiuos maršrutus. Jau pirmąją dieną supratome, kad čia gyventi ir keliauti ne taip ir paprasta. Visur reikia patiems užkopti, tačiau tam yra laipteliai. Jei nori pažvelgti į panoramą Seredžiuje nuo Palemono piliakalnio – lipk. Tuomet tau bus atlyginta. Ten, stovint aukštai, jauti erdvės platybę, o Nemunas vingiuoja, atrodo, visai nejudėdamas. Net leistis žemyn prarandi norą. O Raudonės pilis! Kaip gražu, kad joje yra mokykla. Krykštauja pradinukai, o jų balsai, atsimušdami į pilies aukštas sienas, skamba ypatingai, nepakartojamai. Užaugę jie galės didžiuotis, kad jų mokykla buvo pilyje ir kad jie – tos mokyklos mokiniai. Panemunės pilyje akį džiugino studentų per plenerus sukurti darbai, kurie puikiai dera prie išlikusių pilies freskų ir salių erdvių. Nuostabūs vaizdai Rusnėje primena, kad būta kitokio žmonių gyvenimo. Čia ir Nemunas perduoda savo vandenis Atmatai ir Pakalnei, čia pat ir pasienis, alsuojantis Karaliaučiumi, Mažosios Lietuvos aidais. O plaukiojimas Kuršių mariomis atvėrė vaizdus į kopas, esančias anapus marių, į didžiules įvairių paukščių kolonijas. Ventės rage pamatėme, kaip žieduojami paukščiai. Buvo uždėti žiedeliai ant kikilio ir juodojo strazdo kojų. Į orą paukšteliai pakilo žieduoti. Tai dar vienas naujas potyris. Šie žemės plotai palei Nemuną išsiskiria ne tik savo reljefu, bet ir savo praeitimi. Apie tai byloja išlikę seni ir atkurti pastatai, rodantys, jog ši žemė buvo labai svarbi mūsų valstybei, jos kultūrai.

Anapus Nemuno aplankėme zanavykų kraštą. Labai nustebino Lekėčiuose Čekauskų įkurtas etnografinis muziejus. Čia viskas atrodo taip, tarsi gamta pati viską taip sutvarkė. Nesinorėjo išeiti iš ten. Muziejuje daug eksponatų, bet svarbiausia, kad jame yra visas autentiškas kambario apstatymas, paimtas iš namų ir perkeltas į muziejų. Zanavykų sostinė Šakiai, nukentėję nuo karo, dabar erdvus, turintis daug poilsio vietų, žaliuojantis miestas. Pastovėjome susimąstę prie V. Kudirkos paminklo, prisiminėme jo gyvenimą ir veiklą.

Sudargas mus pasitiko pilnas vėjo ir saulės. Piliakalnių grandinė slepia čia būtus žmonių gyvenimus, jų kovas ir žūtis. Nuo piliakalnių gali grožėtis visais Nemuno vingiais. Laipteliais galima nusileisti žemyn, kad, kopdamas aukštyn, pajustum tikrąjį piliakalnių aukštį. Pažvelgus nuo Nemuno į kitą pusę, matyti Tilžės bokštai. Jie visai netoli.

Kitas objektas – Kiduliuose esantis dvaras. Jis nedidelis, tačiau vadinamas karališkuoju, nes jame kurį laiką gyveno Prūsijos karalius. Kaip ir dera, tokiame dvare buvo šokama. Šokius mums demonstravo ir mus mokė Kidulių bendruomenės kultūros centro darbuotojos. Iš Kidulių per ilgiausią tiltą pasiekėme Jurbarką ir, būdami jau šiapus Nemuno, pasukome Vilniaus link.

Šiose dviejose skirtingų maršrutų, bet panašaus tikslo kelionėse keliautojai turėjo puikią galimybę praplėsti turimas istorines žinias, patirti teigiamų emocijų, pabūti nuostabiame krašte, pagaliau, deramai fiziškai pajudėti. Visa tai leido patirti kūrybiškai sudaryti maršrutai ir, žinoma, išskirtinai puikūs gidų Raimundo ir Sabinos gebėjimai. Keliaujant buvo prisimintos dainos, legendų ištraukos. Jos paįvairino pasakojimus, ir mus tai itin maloniai nuteikė.

Elena Dobrovolskienė, MČTAU Turizmo fakulteto V grupės klausytoja