Kai peržengi „aksominio“ amžiaus ribą ir pasitrauki iš aktyvios darbinės veiklos, supranti, jog dar niekam nepavyko išvengti senatvės, ligų, netekties...  Tada į širdį atsėlina nerimas, baimė ir amžinas klausimas – o kaip toliau? Vaikai užauginti, ne kiekviena senelių šeima susilaukia anūkų, užgriūva praradimų lavina... Be to, anaiptol ne kiekviena santuoka sulaukia sidabrinių, perlinių, auksinių ar net deimantinių metinių, ir jas nutraukia ne tik emigracija ar mirtis...

Kažkurią akimirką pajunti, kad tave slegia vienatvė, tuštuma be artimųjų dėmesio. Į neviltį varo iš komunikacijos priemonių plintanti neigiama informacija, kuri menkina vyresnės kartos žmonių pasitikėjimą savo jėgomis. Tik įsiklausykite, įsiskaitykite: „Einant per perėją, automobilis partrenkė 82 vyrą ir 63 metų senolę...“ Ar tai ne asmenybės diskriminacija, kai kalbama apie amžių? Taip teigiantis „žalias“ jaunuolis nesusimąsto, kad neapgalvotas žodis, neteisingai vartojama sąvoka gali aptemdyti gyvenimą ne vienai vyresnės kartos moteriai.

Tokios mintys užklupo praėjusių metų vasaros pabaigoje, artėjant žvarbiam rudeniui. Ir ką dabar reikės veikti, nes laisvo laiko – marios, namie visi kampai iškuopti, sode kapstytis iki sutemų nėra poreikio. Gali drybsoti lovoje, iki išnaktų mėgautis skaitymo malonumu, kada panorėjęs apsilankyti teatre, koncerte ar muziejuje, keliauti ir daryti viską, ko negalėjai anksčiau. Išmintis byloja, kad turtingas ne tas, kuris turi daug pinigų, o tas, kuriam pakanka tiek, kiek turi. Kai suvoki, jog reikia tiek, kiek užtenka, o užtenka, tiek, kiek reikia, nevargina jokios „vidurinio“ ir kitokio amžiaus krizės. Šmaikštuoliai niekada nepamiršta, jog pinigai laimės tikrai neatneša, o tik sukuria iliuziją, nuramina nervus ir suteikia pasitikėjimą.

Kažkur perskaityta mintis tapo mano gyvenimo moto – jei negali išvengti tam tikros situacijos, keisk savo požiūrį į ją. Be to, nereikia žvalgytis į praeitį, kuri sujaukia mintis, padaro žmogų silpną, verčia abejoti savimi. Svarbu vertinti dabartį, džiaugtis šia akimirka, semtis jėgų būsimoms krizėms ar išbandymams įveikti. Nereikia manyti, kad laikas yra tai, kas mus sunaikina. Ir štai tokią akimirką, vartant leidinį „Savaitė“, žvilgsnis užkliuvo už sakinio „Skundžiasi tie, kurie sėdi namie“. Šalia pamačiau žavios, žaižaruojančiomis, energija spinduliuojančiomis akimis damos nuotrauką, kuri, pasirodo, yra Medardo Čoboto trečiojo amžiaus universiteto (MČTAU) Turizmo fakulteto dekanė Teodora Dilkienė... Vienu atsikvėpimu perskaičiau straipsnį, pradėjau naršyti internete, ieškoti bendraminčių jau suvokdama, kad šis nutikimas – ne paprastas atsitiktinumas, o dėsningas įvykis, turintis savo priežastis ir pasekmes. Netekau žado pamačiusi, kiek daug vienas už kitą įdomesnių fakultetų yra universitete.

Rugsėjo mėnesį prasidėjo naujų klausytojų priėmimas. MČTAU būstinėje šurmuliavo senbuvių ir naujokų būreliai, kurie pildė anketas, dalijosi informacija ir pasakojo apie konkretaus fakulteto veiklą. Reikėjo apsispręsti, kokioje srityje norėčiau gilinti žinias bei plėsti akiratį. Išsirinkti fakultetą man labai padėjo informatyvi, dalykiška ir patogi naudotis MČTAU interneto svetainė, kurioje operatyviai gali sužinoti paskutines naujienas, svarbius įvykius, susipažinti su kelionių aprašymais ar ateities planais.

2014 m. spalio 3 dieną Lietuvos edukologijos universiteto aktų salėje netilpo visi norintys dalyvauti Trečiojo amžiaus universiteto gyvenime. Pradėjus lankyti paskaitas, reikėjo keisti savo senus įpročius ir įgyti naujų. Nustebau, kad klausytojai į renginius susirenka labai anksti. Pasirodo, kad ši tradicija – tai gražios bendravimo akimirkos, galimybė sužinoti naujienas, pasikeisti nuomonėmis ar pasiginčyti aktualiomis temomis, tai gražios bičiulystės bei nesavanaudiškos savanorystės pavyzdys. Net pasibaigus paskaitoms, susitikimams ar ekskursijoms, daugelis neskubėdavo išsiskirstyti, o patraukdavo mažesniais būreliais kur nors į jaukią kavinukę pasidalinti patirtais įspūdžiais. Džiugino seniau lankančių klausytojų geranoriškumas bei pasirengimas padėti pirmamečiams geriau susiorientuoti pasirenkant jų pomėgius atitinkančią veiklą.

Kultūros fakultete, kuriam vadovauja patyrusi gidė – dekanė Aldona Mikulionienė, susidarė dvi naujokų grupės. Pirmasis savanorystės renginys prieš Vėlines sutvarkyti Rasų kapines nepavyko, nes į talką atėjo tik keli šių grupių nariai. Ir kaltas čia, tikriausiai, ne tik prastas oras ar tradicinis lietuvių santūrumas… Sunkiai skinasi kelią Jadvygos Miniotaitės ir Marijos Mažeikaitės idėja kurti ne tik tradicinių, bet ir audio knygų mainų biblioteką bei ugdyti skaitymo malonumą. Bet renginių gausybė nustelbė pirmąjį kartėlio jausmą, kad mes tokie abejingi kitų pastangoms padaryti savo fakulteto veiklą ne tik įdomią, bet ir naudingą. Kol kas mūsų grupė yra muziejų, parodų, filmų, koncertų, teatrų lankytoja, ekskursijų dalyvė, dar nedrįstanti reikšti iniciatyvą. Mūsų seniūnė Marija deda daug pastangų, norėdama labiau išjudinti pasyvius ir abejingus senjorus.

Prieš pat Šv. Kalėdas kartu su VII grupe buvome susirinkę prie bendro vaišių stalo, susipažinome, keitėmės nuomonėmis, išsakėme savo pageidavimus, sudarėme veiklos planą, įtraukdami į jį norimus aplankyti renginius ir objektus.

Mūsų grupės narių kultūrinis gyvenimas gana aktyvus. Dažnai lankomės kino teatrų „Pasaka” ir „Skalvija” specialiuose senjorams organizuojamuose kino seansuose, apie kuriuos mus informuoja Dalia Normantienė. Praėjusių metų gruodžio mėnesį turėjome galimybę pamatyti net penkis spektaklius Jaunimo teatre, o Mažasis bei Operos ir baleto teatrai tapo beveik gimtaisiais namais. Kultūros fakulteto organizuotos ekskursijos į Arkikatedros požemius, Valdovų rūmus, Bernardinų vienuolyną, Gobelenų parodą, daugumos sostinės muziejų aplankymas, dalyvavimas konferencijose „Kristijono Donelaičio reikšmės”, „25 metai laisvės. Patirtis ir perspektyvos” bei Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos renginyje, skirtame vienam garsiausių Lietuvos keliautojų, mokslininkui ir esperantininkui dr. Antanui Poškai, pasižvalgymas po Vilniaus Kalėdinę knygų mugę ir kiti renginiai paliko neišdildomą įspūdį. O kur dar įspūdžiai pagal Lietuvos muziejų parengtą kultūrinio svetingumo programą? Aplankėme veikiančias parodas ir ekspozicijas Vilniaus paveikslų galerijoje, Taikomosios dailės muziejuje, Nacionalinėje dailės galerijoje, Vytauto Kasiulio dailės muziejuje bei Radvilų rūmuose.

Ypatingo mūsų dėmesio susilaukė ekspozicijos Tuskulėnų rimties parke, Genocido muziejuje, Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje, Pinigų muziejuje ir Signatarų namuose. Daug malonių akimirkų patyrėme susitikime su aktore Nijole Normantaite, kuri pristatė savo pirmąją knygą „Aktoriai, režisieriai ir kasininkės. Ko nematė žiūrovai“, dalijo autografus, dainavo bei pasakojo linksmas istorijas iš teatro gyvenimo...

Kaip bendrauja ir veikia kiti MČTAU fakultetai, pamatėme Naujųjų metų vakaronėje, kai aktyvistams buvo išdalintos šmaikščios, bet širdį glostančios ir pozityviai nuteikiančios nominacijos. Tuomet aptarti per metus nuveiktų darbų rezultatai įkvėpė ir mus, tik pirmuosius žingsnius žengiančius klausytojus. Manau, kad ateityje ir mes, įgiję patirties, aktyviau siūlysime geras idėjas bei dalyvausime savanorystės veikloje.

Džiaugiamės, kad galime dalyvauti ir kitų fakultetų organizuojamuose renginiuose bei paskaitose, semtis įvairiausių žinių ir plėsti akiratį. Dėkojame visiems, kurie šiai veiklai atiduoda dalelę širdies!

Arvida Gedvilaitė, Kultūros fakulteto klausytoja