Skundžiasi tie, kurie sėdi namie

„Visas mano gyvenimo kelias buvo ieškojimų kelias, – šypsosi sostinės Medardo Čoboto trečiojo amžiaus universiteto (MČTAU) Turizmo fakulteto dekanė, keliautoja nuo mažens, energinga 66-erių geografė Teodora Dilkienė. – Tai buvo paieškos to, kas galėtų nuraminti neramią mano sielą”. Nuolatiniu ieškojimu, nenumaldomu žinių troškuliu ji geba užkrėsti ir savo bendraamžius. 

Teodora, kuriai patinka, kad pensininkus dabar pagarbiai vadina senjorais arba senjorėmis, įsitikinusi, kad Dievas, užvėręs žmogui vienus vartus, paprastai atveria kitus. Tų, kurie visą gyvenimą mėgo keliauti, išėjusiems į užtarnautą poilsį raginti dar ir dar kartą praplėsti savo kelionių horizontus nereikia. O štai toms moteriškėms, kurioms visą gyvenimą rūpėjo tokie kasdieniniai dalykai, kaip spėti į darbą, auginti vaikus, vėliau anūkus, prižiūrėti namus, o dažniausiai laikyti ir visus keturis jų kampus, anot jos, paraginimo tikrai reikia. Juk daug kas nežino, kad kone kiekviename didesniame mieste veikia Trečiojo amžiaus universitetai Štai Vilniuje vienuolika šio universiteto fakultetų lanko apie tūkstantį senjorų. 

- Turizmo fakultetas pats skaitlingiausias. Jo užsiėmimus lanko bei įvairiose kelionėse dalyvauja apie pusė tūkstančio žmonių. Šitiek žilagalvių kelionių entuziastų, šitiek nenuoramų, kuriems amžius nėra kliūtis, o gal net atvirkščiai – privilegija, plačiau atverianti vartus pirmiausia į gilesnį savojo krašto pažinimą. Esu įsitikinusi, kad jūs savo pavyzdžiu nemažai bendraamžių esate užkrėtusi tuo sunkiai numalšinamu kelionių troškuliu. 

- Esu baigusi geografijos mokslus Vilniaus pedagoginiame institute, mokytojavusi M.K.Čiurlionio menų gimnazijoje, dešimt vasarų dirbusi Trakuose veikusioje pionierių stovykloje “Liepsnelė”. Po to mane pasikvietė į kadaise Filaretų gatvėje veikusią Jaunųjų turistų stotį ir pavedė vadovauti jauniesiems geografams ir padėti Mokslų Akademijos Geologijos institutui organizuoti jaunųjų geologų sąjūdžio veiklą. Tokiu būdu man teko labai įdomi misija per geografijos ir geologijos pažinimo sritį su vaikais apkeliauti tolimiausius ir įdomiausius tuometinės Tarybų Sąjungos kampelius. Tad pradžia buvo įspūdinga, dabar tokių galimybių nuvykti į Kamčiatką ar Kurilų salas, ko gero, nebūtų. 

- Tuomet jau tikriausiai buvote sukūrusi šeimą. Ar nuo tų jūsų nuolatinių kelionių nebuvo nuskriausti jūsų pačios vaikai? 

- Taip, ištekėjau gana anksti. Mano vyras inžinierius, užauginome du sūnus. Na, kurie kartu su manimi buvo ne vienoje kelionėje. O kaip gi kitaip? Juk ne veltui sakoma, kad obuoliukai nuo obels netoli nurieda. Mano mylimas vyras nebuvo toks didelis kelionių entuziastas, todėl dažniausiai likdavo namuose ir prižiūrėdavo juose tvarką. 

- Fantastika, o ne gyvenimas, ar ne taip? 

- Taip. Iš tiesų, Dievulis viską sudėliojo taip, kad turėčiau normalią šeimą, puikų vyrą, mylimą darbą ir, kad galėčiau tame darbe išsilieti. Viskas ilgą laiką klostėsi labai tvarkingai, labai gražiai, tik vyro liga sukeldavo rūpesčių, bet kam gi jų nebūna? Turiu penkis anūkėlius. Yra buvę, kad visa graži mūsų šeimynėlė susiruošdavo kartu ir į kokį netolimą žygį, o dabar susitinkame per gimtadienius, krikštynas ir, žinoma, per Kalėdų ir Velykų šventes. Esame įpratę kaskart susirinkti tai pas vienus, tai pas kitus, rengti suneštines vaišes, kad vienos kurios šeimininkės neapkrautume virtuvės rūpesčiais. Mano gyvenimas pastaraisiais metais pasisuko taip, kad didžiausią mano paros laiko dalį suryja visuomeninė veikla vadovaujant MČTAU Turizmo fakultetui. Niekas tikriausiai nepatikės, kad šis darbas neretai atima iš manęs ir naktis, ir ankstyvus rytus, ir dar tenka nemažai lakstyti dienos metu. Juk įvairių renginių, kelionių per mokslo metus surengiame tikrai daug. 

- Priskaičiavote, kad Turizmo fakulteto veikloje dalyvauja per penkis šimtus žmonių. Tai juk pusė MČTAU lankytojų. Tikriausiai senjorai lanko ne tik jūsų vadovaujamo, bet ir kitų fakultetų užsiėmimus? 

- Žinoma, kad taip, nes nė vieno iš fakultetų durys nėra užtrenktos tiems, kuriems rūpi įvairiapusė veikla. O kelionės paprastai rūpi daug kam. Pamato mūsų skelbimus, kad keliausime į vieną ar kitą Lietuvos vietovę ir užsirašo. 

- Trečiojo amžiaus universiteto lankytojų šūkis yra: „Nė dienos be veiklos“. Ar jis iš tiesų atitinka tikrovę? Gal dabar, vasarą, senjorai yra aprimę, išsibėgioję po sodus, sodybas, prižiūri anūkus, kurie dažniausiai vasarą atsiduria senelių globoje? 

- Žinoma rūpi sodai, anūkai, bet tie, kurie pajuto sielų bendrystę, susitinka ir vasarą. Štai prieš kelias savaites Lietuvos Technikos bibliotekoje atidarėme nuotraukų iš MČTAU veiklos parodą, į kurios atidarymą sugužėjo nemažas būrys mūsų aktyviausių žmonių iš įvairių fakultetų. Jie pasakojo, kad ir dabar kone kiekvieną savaitę tai pas vieną, tai pas kitą susitinka, bendrauja. Juk didžiausia laimė – neprarasti to mums visiems, ypač šiais laikais, reikalingo žmogiškojo ryšio. Prisiminėme įdomiausias metų keliones, jau esame numatę kitas keliones po Lietuvą ir svetur. 

- Tai kur jus vedė šių metų kelionių maršrutai, ką įdomaus matėte? 

- Buvome nusprendę, kad šiemet kryptingai lankysime Šiaurinės Lietuvos vietas. Taip ir darėme. Surengėme septynias išvykas autobusu. Tiek daug naujo sužinojome apie tą Lietuvos dalį, kad rudenį nutarėme surengti Edukologijos universitete konferenciją, į kurią pasikviesime įdomiausius to krašto žmones, kurie papasakos apie viską tiems, kuriems neteko ten buvoti. Štai, pavyzdžiui, Kamanų rezervate tiek naujo sužinojome apie Akmenės kraštą, kad būtinai pasikviesime gidę iš ten, kad papasakotų ir tiems, kurie ten nebuvo arba lankėsi senokai.  

- Ką jums pačiai duoda toji nelengva visuomeninė turizmo kelionių organizatorės veikla? 

- Man smagiausia, kad iš pradžių susirinkdavo apie penkiasdešimt kelionių entuziastų, kurie tilpdavo nedidelėje Technikos bibliotekos salytėje, bet prieš kelis metus tarsi įvyko sprogimas, susidomėjimas tuo, ką mes darome. Ir apskritai verda veikla ne tik mūsų fakultete. Manau, jog ir tai veikliosios MČTAU rektorės Zitos Žebrauskienės, ir kitų aktyvių įvairių profesijų žmonių su jaunatviška siela nuopelnas. Mes esame visuomeninė organizacija ir neturime jokių nuorodų iš viršaus, kad reikia keliauti būtent ten, o ne kitur. Maršrutus renkamės labai demokratišku principu: žmonės parašo rašteliuose kur jiems būtų įdomu pabuvoti. Taip šiemet ir pasirinkome šiaurės Lietuvą, nes būtent ten atsirado daugiausiai norinčių nuvykti. O aš pati esu laiminga, kad atradau sritį, kurioje galiu įdėti visa, ką pati žinau, kas man ir kitiems įdomu. Svarbiausia, kad atsirado žmonių, kuriems parūpo pamatyti kaip dabar atrodo jų kadaise lankytos vietovės, kaip jos pasikeitė, o kad pasikeitė – akivaizdu. Mes atrandame visai kitokią Lietuvą negu ta, kuri buvo prieš penkiolika ar dvidešimt metų. Aš pati nustebau, kai nuvykome į Joniškėlį, mano gimtinę, pamačiusi, kad Karpio dvaras, kuriame buvo mokykla ir kur aš mokiausi trejus metus, bažnyčia, parkas yra taip gražiai sutvarkyti. Mes ten mokydamiesi sovietų laikais nežinojome, kad Joniškėlyje 1918-19 metais buvo įkurta „Joniškėlio respublika“, gynusi Šiaurės Lietuvą nuo bolševikų ir bermontininkų, kad Joniškėlio gatvėmis vaikščiojo L. Ivinkis, L. Petkevičius, Vileišiai, Žemaitė, G. Petkevičaitė-Bitė ir daugelis kitų XIX a. lietuvybės puoselėtojų, Tai ir traukia mus pakeliauti į nuošalesnes Lietuvos vietas. 

- Pastaruoju metu pastebime, kad apskritai pasikeitė garbaus amžiaus žmonių požiūris į gyvenimą, jie tapo aktyvesni, o nemažai jų ir kompiuteriu moka naudotis arba savo vaikaičių paprašo, kad jiems surastų juos dominančią informaciją . Ar tie senjorų „universitetai“, jūsų nuomone, turėtų  būti labiau remiami ir skatinami valdžios institucijų?

- Žinoma, kad trūksta ir elementaraus dėmesio, ir finansinių problemų, tokių kaip sumažintų pensijų spartesnis grąžinimas, spartesnio sprendimo. Mažų pensijų ar  mokesčių už šildymą, visokias primestas renovacijas problema išlieka, tačiau vien tik aimanavimais ir verkšlenimais sau nuotaikos nepakelsi. Atranda senjorai ir kelias dešimtis litų įdomiai kelionei, kuri palieka dvasios peno ilgam. O kai dar pasigiria kaimynams ką matę ir patyrę kelionėje, tai, žiūrėk, kitą sykį atsiranda dar didesnis būrys entuziastų. Kai kas atsiveda ir anūkus.

- Ar senjorai domisi tik mūsų krašto įžymybėmis, o gal jiems atsiranda galimybė pažinti kitus kraštus?

- Pirmiausia pažintį su kitomis šalimis mes pradėjome nuo Lietuvoje gyvenančių kitataučių bendruomenių. Nepaprastai įdomu buvo susipažinti su totorių, karaimų, žydų, lenkų kultūra. Specialiai važiavome į Subartonis, kad pamatytume kaip ten gamina šimtalapį bei kitus skanėstus. Sužinojome apie įdomias mūsų krašte gyvenančių musulmonų tradicijas. Domėjomės ir kaip Lietuvoje gyvena nedidelė kinų bendruomenė. Pasikvietėme kinų kalbos dėstytoją Ievą Rute iš Vilniaus universiteto, kuri papasakojo apie kinų kultūrą ir budizmą. Iš dailininkės Dalios Dokšaitės, kuri įvaldžiusi unikalų rytietiškos tapybos meną, sužinojome apie japonų kultūrą. Taip pat mums buvo labai įdomu daugiau sužinoti apie šinto religiją, kuri yra oficiali valstybės religija. O štai, kai susiruošėme autobusu keliauti į Šventąją žemę, susirinko tiek norinčių, kad šią nepaprastai įdomią kelionę teko kartoti dar kartą. Tad noro keliauti į piligrimines ir kitokias keliones senjorai tikrai turi, tik vėl gi ne visiems užtenka santaupų, o apie turtingus rėmėjus galime tik pasvajoti. 

- Jūs pati, Teodora, dar esate ir kvalifikuota kelionių vadovė, lydite turistų grupes į daugelį Europos šalių, Ameriką, Australiją, Japoniją ir kt. Yra žmonių grupė, kurie nori keliauti tik su jumis. Gal atskleisite savo sugebėjimų suburti įvairių profesijų bei amžiaus žmones paslaptį? Ko, jūsų nuomone, reikia tam, kad kelionė būtų sėkminga, o keliautojai norėtų kartu su jumis dar ir dar kartą keliauti? 

- Visko būna kelionėse... Ne visiems patinka mano maksimalizmas, noras kuo daugiau parodyti. Gal todėl keliauja tie, kuriems rūpi daugiau pamatyti ir sužinoti. Kiekvienai kelionei ruošiuosi kaip egzaminui. Dešimtys kartų pervažiuoju maršrutą žemėlapyje, visas lankomas vietas išstudijuoju internete. O kai įsėdu į autobusą, paimu mikrofoną, pamatau laimingus veidus ir pasitikinčias mano keliautojų akis pilnas nenusakomo jaudulio, tada kalbu širdies kalba... kurioje daugiausia vietos skiriama jiems – mano bendražygiams... 

- Kiek žinau, iš kiekvienos kelionės paprastai atsivežate aplankyto krašto suvenyrą – didesnį ar mažesnį akmenuką. Esate ne kartą rengusi jų parodą. Ką jums pačiai reiškia ši kolekcija ir kiek joje dabar yra eksponatų? 

- Mes visi iš kelionių ką nors parsivežame. Vieni magnetukus, kiti puodukus, ąsotėlius, atvirukus, ženkliukus... Po kiekvienos kelionės į mano akmenukų kolekciją – aš vadinu mineralų – „atkeliauja” vis nauji eksponatai. Paskutinysis – tai „Dzeuso profilis” iš baltojo marmuro, atrastas Olimpo kalno papėdėje Graikijoje. Per trisdešimt mano kelionių metų kolekcija tapo tokia didelė, kad niekur netelpa... Man ši kolekcija – tai kelionių dienoraštis, kurį kada nors parašysiu.