„Čia mūsų žemė Lietuva: mus vienija kalba, daina ir papročiai“. Taip gražiai pavadintas mūsų, Kultūros fakulteto dekanės Aldonos Mikulionienės paruoštas projektas. Įgyvendinant šį projektą, dalyvausime daugelyje renginių. Š. m. rugpjūčio 27 dieną apsilankėme Liaudies buities muziejuje Rumšiškėse. Gėda prisipažinti, tačiau aš čia patekau pirmą kartą. Atrodo apvažinėjau pusę buvusios Sovietų sąjungos, vėliau aplankiau daug vietovių Vakarų Europoje, o tai, kas arčiausia ir, tiesą sakant mieliausia, pažinau tik dabar ir tik Trečiojo amžiaus universiteto dėka.
Muziejuje mus vedžiojo dvi gidės: mūsų Aldona ir muziejaus gidė Teodora. Aš patekau į Teodoras grupę. Lankydami muziejaus sodybas, klausydamiesi Teodoros pasakojimų, negalėjome nesididžiuoti mūsų protėvių sugebėjimais, jų grožio pajautimu, galų gale, jų išradingumu, lengvinant gana sunkią kaimiečio buitį. Vaikštant po muziejų, man nuolat ausyse skambėjo S. Nėries eilės: "Koks gražus mažytis mano kraštas, kaip lašelis tyro gintaro. Myliu jį seniai audimų raštuose ir dainose kaimo gimtojo". Šis posmas – tai meilė Lietuvai, meilė jos papročiams, meilė lietuviškoms dainoms ir meilė visam nuostabiam gintaro kraštui.
Visų sodybų grožis užburia! Kaip kontrastas jaukioms sodyboms, paskutinis aplankytas muziejaus objektas – šiaurietiška jurta. Jurta, kurią pasistatė ir kurioje nuo ledinio šalčio slėpėsi ištremti lietuviai. Baimė, kančios, alkis, Tėvynės ilgesys – nuolatiniai ištremtųjų palydovai. Aš labai džiaugiuosi, kad mums pavyko susitikti su tą pragarą išgyvenusia Irena Saulute Špakauskiene. Be jos pasakojimų jurta gal būt būtų tik pastatas.
Tačiau, kai girdi, ką prie Laptevų jūros teko išgyventi trylikametei mergaitei, supranti, ką ištvėrė ji, jos tėvai ir kiti lietuviai (deja, ištvėrė ne visi), supranti, koks tai buvo siaubas. Ir pradedi galvoti: žmonės, kodėl jūs tokie! O gal tai ne žmonės! Ar galima vadinti žmogumi, atimantį iš alkano vaiko mažą žuvytę ir pasmerkiantį jį kalėjimui. Gal tai ne žmonės, kurie vertė motinas laidoti savo vaikus, mirusius nuo šalčio, ligų ir alkio?
Ponia Špakauskienė ne veltui turi Irenos ir Saulutės vardus. Ši 88 metų moteris tikrai yra Saulutė, skleidžianti, nors ir liūdną šviesą tam, kad mes neužmirštume, kad budėtume, kad primintume pasauliui ir kad neleistumėm tam pasikartoti.
Labai dažnai spaudoje kalbama apie patriotizmo ugdymą. Nemanau, kad žodžiai, kokie skambūs jie bebūtų, gali ugdyti patriotus. Juos gali ugdyti tik išgyvenimai. Pabūkime drauge su Laptevų kankiniais, išgirskime jų kančią, supraskime jų tvirtybę ir, tikrai – tapsime patriotais.