Gyvenime daug žmonių teko sutikti, kalbėti su jais, bendrauti. Ir kiek prisimenu, kai kurie mano sutiktieji su pasidižiavimu girdavosi: „o mano tėviškėje, ten prie Ignalinos, kokie ežerai aplink, oho, juk supranti – iš Aukštaitijos, aukštaitis esu“. Arba vėl, mano jaunystės draugas sako: „nematei tu tokių gražių miškų, o ir kaimų kitur tokių nėra kaip Dzūkijoj“. O jau ką kalbėt apie Žemaitiją – kai vedžiau žmoną žemaitę, tai teko naują kalbą ne tik suprasti, bet ir pramokti, nes kaip gi kitaip su žmonos tėvais susikalbėsi...
Ir tyliai sau galvojau, kad neturiu kuo pasigirti, nes esu iš kaimo netoli Kauno, prie kurio nei platūs keliai veda, nei vietovės garsios, nei ežerų ar upių esama...
Teisus buvo lektorius Ž. Šaknys, savo paskaitoje apie Lietuvos etnografinius rajonus, kurią skaitė projekto „Čia mūsų žemė Lietuva: mus vienija kalba, daina ir ir papročiai“ klausytojams, sakydamas, kad mažiausiai savo kilimo vietą prisipažįsta suvalkiečiai, nes iš jų daugiausia šaipomasi, o dar ir anekdotai apie juos kuriami...
Tikrai, ir kodėl aš negaliu girtis, kad esu iš Suvalkijos rytinio pakraščio, kuris Kapsų subregionu vadinasi, kad vaikystę praleidau tarp Kauno ir Prienų esančiame Margininkų kaime, 16 kilometrų į pietryčius nuo Kauno, 6 kilometrai į šiaurę nuo Pakuonio. O patį kaimą vietiniai Margininkų bažnytkaimiu vadina, nes, sako, kaimas net keturias gatves turi: Centrinę, Bažnyčios, Paliepių ir Rimų. Bet labiausiai kaimas didžiuojasi Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės medine bažnyčia, kuri rašytiniuose šaltiniuose paminėta jau 1872 metais, o šalia jos – varpine, pastatyta XX a. pirmoje pusėje. 1923 m. čia buvo įkurta ir Margininkų parapija. Tais pačiais metais pradėta laidoti šalia bažnyčios esančiose ir iki šiol veikiančiose kapinėse, kuriose ir atgulė amžino poilsio mano seneliai...
Įdomiausia buvo tai, kad seneliai gyveno vienkiemyje, apie pora kilometrų nuo vadinamo Margininkų kaimo centro, Diedonių kaime, kurio vienkiemiuose gyveno apie 12 Diedonių šeimų, ir kad jie visi buvo visai ne giminės, kas man, vaikui, buvo visiškai nesuprantama... Tik tie Diedoniai visi savo pravardes turėjo, kad galima būtų atskirti. O mano senelis buvo Mataušu vadinamas, nors dokumente Matas įrašytas.
Kadangi seneliai žemės nedaug turėjo, tik apie 12 ha, tai ir pastatų buvo nedaug, tik tie, kurių reikėjo. Tai medinių rąstų „stuba“, arba „grinčia“ (abu žodžiai buvo naudojami ) su plūktine asla ir didele duonkepe krosnimi (pečiumi) kampe, o šalia jos plytinė viryklė, „mašina“ vadinama. Prie „grinčios“ iš vienos pusės buvo sodas, ir darželis iš kitos pusės, žinoma, aptvertas. Prieš „grinčią“ buvo rūsys („sklepas“), toliau svirnas, kuris vaikus labai viliodavo, o kartu ir gąsdindavo savo paslaptinga prieblanda ir savotišku vidaus kvapu. Kieme buvo medinių rąstų tvartas ir didelis lentomis apkaltas kluonas („klojimas“), prieš kurį „šopoje“ (trikampėje stoginėje) maniežas buvo įrengtas. Na jau kur kur, bet į šiuos pastatus tai tik iš tolo su baime žiūrėdavom, o eidavom tik su močiute į tvartą nebent ėriukų pažiūrėti. Visi pastatai buvo dengti šiaudais. Pagrindinis kiemas buvo aptvertas tvora, tik sodas – kartimis. „Šulnys“ buvo prie darželio su „volu ir lenciūgu“.
Kaip nuo vasaros kaitros mirgantis oras, taip ir mano prigesęs vaikystės regėjimas, tarsi pro suaižėjusį stiklą, lyg tai regiu savo močiutę, apsirėdžiusią ilgu sijonu, visada užsirišusią baltą „skepetą“ (skarelę), su „viedru“ rankoje skubančią „vandenio“ į „šulnį“ ar pas gyvulius, vaikams prisakiusi „mašiną“ prižiūrėti, kad neužgestų, padengti stalą su „torielkom“ ir „bliūdukais“, ir kad „videlcių“ (šakučių) padėti neužmirštume. „O kap gi kitep gal būt“, sako, tarsi užtvirtindama savo paliepimą.
Džiaugiuosi, kad po aktyvios viso gyvenimo veiklos tarsi poilsiui atėjau į MČTAU Kultūros fakultetą, kuriame jo aktyvių ir kvalifikuotų organizatorių bei lektorių dėka galiu pasinerti į savo tautos kultūros lobyno pažinimą, atgaivinti savo prisiminimus ir tarsi atversti dar vieną naują savo gyvenimo knygos puslapį....
Alvydas Kazlauskas, Kultūros fakulteto klausytojas
