Karalienės Dzūkijos kerai

Kai po kelionės, išvarginta rudenį neįprasto karščio, skubėjau namo, o virš Vilniaus dar kabojo didžiulis besileidžiančios gintarinės saulės apskritimas, pro kurį skriejo virtinė spalvingų oro balionų, prisiminiau šmaikštuolio Marko Tveno posakį, jog negalima pasikliauti akimis, jei nesufokusuota vaizduotė... Ši dviejų dienų išvyka į Dzūkiją ne kartą leido suabejoti tuo, ką matai... Karalienės Dzūkijos kerai dar ilgai neišblės...

Programos vadovių sudaryta programa žadėjo nepamirštamus įspūdžius, ir mūsų visų lūkesčiai išsipildė su kaupu. Puikus vasariškas oras, linksma draugija, maloni aplinka, neišsenkančios dekanės Aldonos žinios, – visa tai kelionei į Dzūkijos nacionalinį parką suteikė nepakartojamą žavesį, leido pajusti šio etnografinio regiono savitumą, suprasti to krašto kultūros paveldo praeities pokyčius, pasidžiaugti sutiktų dzūkų genoriškumu, humoru ir vaišingumu.

Pirmasis aplankytas objektas – garsusis Zervynų kaimas, pasitiko keliuko vingiais, Ūlos  čiurlenimu, drevėtomis pušimis, obuoliais krituoliais, smalsia, gražiai dzūkuojančia močiute, išsaugotu, tik tai vietovei būdingu, liaudiškos architektūros koloritu – aukštų kryžių grupėmis, kurių stulpai buvo aprišti baltomis prijuostėmis. Pradėjome diskutuoti dėl tų prijuosčių – kaip ilgai jos kabo, ar jas nuriša, kai gimsta išmelstas kūdikis. Viskas paaiškėjo, kai ant kalvos pamatėme patį aukščiausią kaimo kryžių, ant kurio draikstėsi pažaliavę, kažkada buvusios sniego baltumo, prijuostės skutai... Liūdnas ir kartu labai viltingas zervyniškių moterų paprotys, dovanojantis slapčiausių norų išsipildymą gūdaus miško apsupty.

Visiškai kitokia nuotaika užvaldė atvykus į Marcinkonis, kur mus pasitiko tarmiškai šnekantis Jonas, be pauzių beriantis įvairiausius nutikimus iš šio kaimo gyvenimo. Deja, aš didesnės dalies tekstų nesugebėjau perprasti, todėl tik stebėjau, kaip jis sparčiai vedžiojo po sodybą, rodė keisčiausius namų apyvokos daiktus, rakandus bei padargus didžiuliame svirne ir nedidelėje klėtyje. Netikėta staigmena buvo eksponuojamas grafikės Gražinos Didelytės nenusakomų gabaritų krepšys, kuris, pasak šposininko Jono, talpina daugiau kaip centnerį (110 kilogramų) grybų. Šį eksponatą Marcinkonių muziejui padovanojo kažkada buvęs mano kolega Vytautas Čaplikas, besirūpinantis subtilios dailininkės kūrybos palikimo išsaugojimu.

Linksmai, su šokiais ir dainomis, prabėgo laikas Marcinkonių etnografinio ansamblio draugijoje. Tarp ansambliečių – trys garbaus amžiaus senjorai, dalyvaujantys ansamblio veikloje nuo pat jo įsikūrimo 1971 metais. Jaukioje Marcinkonių lankytojų centro salėje susipynė MČTAU Kultūros fakulteto klausytojų ir ansambliečių rankos, darniai skambėjo kartu atliekamos dainos. Energingi rateliai sužadino žvėrišką apetitą, todėl karšta grybienė ir „grikių babka“ buvo ilgai laukti patiekalai. Aš „babką“ skanavau pirmą kartą ir ji man pasirodė labiau panaši į desertą, saldų apkepą, negu sotų antrąjį patiekalą.

Lydimi draustinio gido, siaurais, kalvotais, smėlėtais keliukais pasiekiame spygliuočių miškuose pasislėpusį Čepkelių rezervatą. Iš apžvalgos bokšto atsiveria panorama į žemyninių kopų apsuptą pelkę, kurios ramybę sudrumsčia retkarčiais praskrendantys paukščiai ar įkyriai zvimbiančių uodų choras. Drąsesnieji keliauninkai laipteliais nusileidžia iki pat pelkės pakraščio, bando surasti spanguolių ar bruknių,  iš arčiau susipažinti su negausia augmenija. Stebimės, kad pelkės vanduo švarus, mat, augantys kiminai (tokia samanų rūšis) neturi šaknų ir atlieka sanitaro vaidmenį, naikina bakterijas, neleidžia išgaruoti drėgmei. Todėl nenuostabu, kad šioje vietovėje yra bene didžiausi temperatūros kontrastai šalyje.

Dalis mūsiškių, pasilikę prie bokšto apžvalgos aikštelės, prisimena savo gimtinėje užakusius durpynus, kemsynus, svarsto, ar dar kur nors, kaip Žemaitijoje, yra išlikusi kūlgrinda – slaptasis kelias per pelkes. Kalbos sukasi apie prabėgusią vaikystę, anapilin iškeliavusius artimuosius, pažinimo džiaugsmą, kai, rodos, pats paprasčiausias eksponatas, pamatytas muziejuje, atveria sentimentalių akimirkų vandenyną...

Apsvaigę nuo pušų ir kadagių prisotinto oro, klegėdami nuo patirtų įspūdžių,užburti tarp medžių kamienų besislapstančio saulėlydžio grožio, skubame į dar vieną unikalią vietelę – Ūlos akį, prie šaltinio, kuris paskelbtas hidrogeologiniu gamtos paminklu. Tikima, kad, pasisėmus vandens po saulėlydžio, jis  įgyja gydomųjų savybių. Kai kurios keliauninkės pokštaudamos skuba nusiprausti veidą – ką gali žinoti, gal ryt sugrįš jaunystė... Žodžiu, visiems be galo gera ir ramu, nesinori niekur skubėti. Tikra palaima. Pakilę į aukšto ir stataus skardžio viršų, berods, 138 laipteliais, grožimės gamtos vaizdais.

Tačiau laikas nelaukia, reikia skubėti į Daugus, kur nakvosime. Tikrai nesitikėjome tokio komforto ir paslaugų mažame provincijos miestelyje. Žvilgsnį džiugino išpuoselėta aplinka, vaizdingi ežerai, dvelkiantys ramybe. Vakarodamos su keliauninkėmis Janina, Meilute, Zita pasidalinome ne tik šios dienos įspūdžiais, bet ir savo asmeninio gyvenimo bei veiklos momentais. Kalboms netrukdė prie televizoriaus susibūrusių krepšinio aistruolių pergalingi šūksniai.

Rytas išaušo saulėtas ir šiltas. Apsilankymas Liškiavoje pranoko mūsų lūkesčius. Domininkonų vienuolių valdymo laikais XVIII a. miestelyje buvo pastatyta mūrinė bažnyčia ir vienuolyno rūmai. Stebino sienų tapyba, puošnus dekoras, vertingi meno kūriniai ir įdomūs istorijos faktai: čia vargonavo Konstantinas Čiurlionis, mūsų garsaus kompozitoriaus ir dailininko mistiko Mikalojaus Konstantino Čiurlionio tėvas, paveikslą „Šv. Baltramiejus“ nutapė dailininkas Antanas Žmuidzinavičius. O „Švč. Mergelė Marija su Kūdikiu“ garbinama dėl tikinčiųjų patiriamų malonių – apie tai byloja sukabinti votai.

Klajodama po Švč. Trejybės bažnyčios nišas bei požemius, gėrėdamasi kupoliniais skliautais, rokoko stiliaus altoriais, kurie nenukentėjo nei per karus, revoliucijas, okupacijas, prisiminiau nepavydėtiną ir tragišką kitos bažnyčios likimą. Labanoro Švč. Mergelės Marijos Gimimo bažnyčią, kurioje kabo stebuklingas Marijos Sopulingosios paveikslas,  niokojo, plėšė, padeginėjo per amžius ne tik negailestingi svetimų šalių užkariautojai... Labanoro medinė bažnyčia kiekvieną kartą po nelaimių turėjo surasti jėgų pakilti kaip feniksas iš pelenų. Gaisravietėse pavykdavo išgelbėt vieną kitą daiktą, o parapijiečių surinkti ugnies nesunaikinti geležies vinukai, talentingos restauratorės ir dailininkės pastangomis, tapo dekoro elementais.

Erdviame Liškiavos bažnyčios šventoriuje visi išsivaikščiojo, praradę laiko nuovoką. Varpinė, svirnas, gyvenamasis namas, paminklinis stulpas su šv. Agotos skulptūra ir kiti įdomūs objektai nublanko prieš akimis neaprėpiamą smaragdinę gamtos panoramą, atsivėrusią nuo vienuolyno teritorijoje įrengtos terasos. Graži aplinka, fontano čiurlenimas apgaubė tokia tingia ramybe, kad net griežti vadovės Aldonos raginimai tik po gero pusvalandžio sukvietė visus į autobusą.

Apimti džiugios nuotaikos net nepajutome, kaip atvažiavome į girių glūdumoje pasislėpusią Panarą, kurioje įsikūrusi Pilnų namų bendruomenė. Ten kunigo Valerijaus Rudzinsko iniciatyva suteikiama įvairi pagalba asmenims, pasiryžusiems įveikti savo priklausomybės ligas. Didelė teritorija, vaistažolių ūkis, vaismedžių sodas, vykstančios statybos yra darbo terapijos dalyvių pasirinkimas. Melstis ar medituoti jie gali šiuolaikinės architektūros Dievo Gailestingumo koplyčioje.

Pakeliui į Merkinę susipažinome su archeologiniu paveldu, su entuziazmu įkopėme į du piliakalnius ir dar kartą pasidžiaugėme neaprėpiamais žaliais toliais, aukštu, beveik be debesėlio dangumi. Vargino svilinantis karštis, tikrai nebūdingas mūsų platumų rudeniui. Gamtos paletėje tokiu metu jau įsipindavo ir auksinė beržų laja, ir skaudžiai purpurinės klevų viršūnės, ankstyvųjų šalnų pakąstos...

Aplankėme mūrinėje cerkvėje įsikūrusį Kraštotyros ir genocido muziejų, sovietinio teroro aukų memorialą – Merkinės kryžių kalnelį su daugiau kaip 200 vardinių kryžių ir koplyčia. Mus sukrečia pasipriešinimo okupantams Dainavos apygardos vado Liongino Baliukevičiaus-Dzūko žodžiai: „Ir kas gi mus nugalės, jei mes mirti nebijom, jeigu mes nugalėjome mirtį“. Susidomėję klausėmės dekanės Aldonos pasakojimo apie gotikinės bebokštės halinės Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios, turinčios baroko bruožų, architektūros ypatumus. Tik aukštos klasės profesonalai sugeba taip gražiai faktais apipinti istorinį palikimą, subtiliai akcentuoti laikmečio ženklus, pažadinti susidomėjimą primiršta kultūros sritimi.

Gerokai pavargę, miško keliuku atpėdinome iki juodosios keramikos meistro Petro Pretkelio sodybos Zakavolių kaime.  Mane ištiko lengvas šokas – kaip tokiame šabakštyne tautodailininką aplanko įkvėpimas, rankos žiedžia ir paprastą puodą, ir nenusakomos formos grakščią vazą ar kitokias smulkmenas? Gaila, kad tokiame fone tikrai nublanko keramiko papasakojimas apie juodosios keramikos atsiradimo istoriją, keramikos amato subtilybes. Bet šis netikėtas „šaukštas deguto“ tokiame puikiame gamtos kampelyje nesugadino nuostabios dviejų dienų išvykos į Džūkiją.

Apimta euforijos, dar nesusigulėjus įspūdžiams,  drįstu konstatuoti, kad dalyvavimas šioje programoje atveria brandesnį požiūrį į mūsų tautos kultūros paveldą, praskaidrina įgrisusią, pilką rutiną, skatina veikti, domėtis istorija, architektūra, įvairiomis meno rūšimis, palaiko viltį, tikėjimą, suteikia ramybę dėl ateities kartų teisingo pasirinkimo, nepaisant nepalankių šiandienos realijų...

Geriausiai mano įspūdžius atspindi doc. dr. Naglio Kardelio mintys: „Tautos praeičiai turime būti dėkingi už paveldėtas dvasines ir medžiagines kultūros vertybes, kasdien mus įkvepiančias ir maitinančias mūsų atminties bei vaizduotės galias – būtent atmintis ir vaizduotė, kupinos praeities ženklų, mums ir leidžia įsivaizduoti ateitį, projektuoti tokios ateities, į kurią norėtume ateiti, vizijas... Paveldas mums parodo, kodėl mes savo žemę turime matyti kaip savo žemę, savo paveldą matyti kaip savo paveldą, ir ne kaip naštą, bet kaip įpareigojimą, kaip iššūkį, kaip įkvėpimo šaltinį“.