Paskutiniai 2015 metų žingsniai, gruodžio 29 diena. Ramus pokalėdinis laikotarpis. Tykus ir miestas, švelniai apsigaubęs lengva ilgai laukto sniego skara, su išsiilgtu šaltuku, kuris gaivina ir rausvina retų praeivių skruostus. Vieni namuose, šiltai įsitaisę jaukiame namų kampelyje, tyliai apmąsto praėjusius metus, su neramia viltimi laukdami ateinančių, kažkokios neregėtos negirdėtos raudonosios beždžionės metų. Kiti dar skuba į susitikimus su draugais ar bendradarbiais pakelti taurę už gerus darbo vaisius arba tiesiog kartu pasėdėti ir pasidžiaugti vieni kitais...
Vakaro prieblandoje beskęstančiomis senamiesčio gatvėmis į Technikos bibliotekos aktų salę vienas paskui kitą į savo pirmąją vakaronę skuba ir MČTAU Meninės saviraiškos fakulteto senjorai – amžinai jauni studentai.
Ir kas galėjo pagalvoti, kad toks fakultetas gyvuos? Ir kas galėjo tikėtis, kad bus tiek norinčių jį lankyti? Bet tuo tvirtai tikėjo fakulteto dekanė Izabelė Janina Bražiūnienė, tūkstančio (o gal ir daugiau!) dainų žinovė ir nuostabi atlikėja, sumani organizatorė, subtili vadovė. Dekanė ir pati nustebusi, kad dalyvių prisirinko tiek daug! Tai įvairiausių sugebėjimų, pomėgių bei talentų žmonės, kurie, sukdamiesi aktyvios veiklos rate, gal nesuspėjo atsiskleisti, gal nedrįso įgyvendinti savo svajonių, o gal tiesiog nenorėjo užsidaryti tarp keturių sienų ir išdrįso įsijungti į fakulteto veiklą, kur savo vietą galima rasti įvairiose saviraiškos srityse – vaidybos studijoje ar poezijos teatre, raiškiojo skaitymo ar vokalinio dainavimo grupėje. O kaip gi be šokių grupės!? Susibūrė ir tokia. O norinčių šokti tik daugėja!.. Išsipildė ir slapta dekanės Izabelės svajonė susibūrė romantinio muzikavimo grupė.
Į vakaronę susirinkusios moterys papuošė salę snaigių girliandomis ir spindinčiais sniego kamuoliais, padengė stalus savo kulinarinės išmonės gėrybėmis – įvairiaspalviais vėrinukais, sumuštinukais, vaisiais ir saldumynais...
Renkasi šventiškai pasipuošę fakulteto dalyviai-atlikėjai, atvyksta svečiai, tarp kurių matome energingąją MČTAU rektorę dr. Zitą Žebrauskienę, prorektorius – Aldoną Rėksnienę ir Romaną Paulauską, kai kurių fakultetų dekanus ir kitus rektorato narius.
Ir staiga – netikėtas šurmulys... Pasirodo kažkokios keistai apsirengusios būtybės, vargana Nelaimėlė, blogieji ir gerieji angelai... Prasideda vaidybos studijos improvizuotas spektaklis pagal Kęstučio Česnaičio mitą „Miestas“. Vyksta blogio kova su gėriu... Žinoma, laimi gėris, išsaugomos nesunaikintos knygos, kitos kultūros vertybės ir, aišku, naujasis Meninės saviraiškos fakultetas su savo dekane Izabele... O kai netekusi kantrybės Gražina Banevičienė garsiai ,,šmaukšteli“ odiniu rimbu, išnyksta ir visi ,,blogiukai“...
Tik lieka ,,Dievo kieme žaidžiantis vaikas“... Tyliai atplaukia romantinio muzikavimo grupės atliekamos kalėdinės dainos ,,Už girių, girių...“ garsai. Aidi poezijos teatro dalyvių Albinos Kaunienės ir fakulteto seniūnės Aldonos Mšastienės skaitomi posmai, kuriuos parengė režisierė Jolanta Žlibinienė. Po jų, tarsi pratęsiant kalėdinio stebuklo paslaptį, skamba vokalinio ansamblio, vadovaujamo prof. Ritos Aleknaitės-Bieliauskienės, ir solisto prof. Antano Kiverio atliekama daina „Tyli naktis“, kitos dainos. Raiškiojo skaitymo grupės vadovė Nijolė Gradauskienė subtiliai skaito eiles apie žiemą ir krentantį sniegą, o fakulteto dekanė I.J. Bražiūnienė uždainuoja G. Švabienės dainą ,,Basa ant sniego“, pritariant romantinio muzikavimo grupei. Klausytojai nuščiūva... Kas tai? Kodėl liūdna? Geriau įsiklausius paaiškėja, kad daina kupina vilties apie pavasarį, ateinantį po žiemos negandų, apie kelionę į ,,žaliuojantį krantą“. Nuotaika dar labiau nuskaidrėja, kai romantinio muzikavimo grupės dalyvis Vaclovas Raguckas uždainuoja apie debesėlius, nuplaukiančius kartu su liūdesiu... Vos nuskambėjus paskutiniams dainos žodžiams, salėje jau sukasi šokėjų grupė, vadovaujama Valerijos Stričkienės. Ir kas gali patikėti, kad šokėjos – jau senjorės!? Visos grakščios, švytinčiais veidais, pajaunėjusios ir tokios laimingos... Lygiai taip, kaip romantinio muzikavimo grupės atliekamoje dainoje skambantys žodžiai: ,,Kokia balta žiema, tik baltos snaigės krenta, visi tokie jauni, tartum šešiolikmečiai“.
Šokėjų pakerėti įsisuko, įsisiūbavo į bendrą ratą ir visi vakaro dalyviai. Visi, lyg vienas choras, traukė bendrą dainą. Po salės skliautais aidėjo akordeono garsai – romantinio muzikavimo grupės dalyvio Algio Gudavičiaus pirštai virtuoziškai bėgiojo klavišais. Daina vijo dainą, šokis keitė šokį. Išnyko, sutirpo senjorų metai, o gal jų net ir nebuvo – jautėmės lygiai taip, kaip kažkada, kai gojuje suokė lakštingala ir verkė vakaronėje armonika ...
Kupini įspūdžių, laimingi, susitelkę tarsi branduolys ir dėkingi fakulteto dekanei, siautulingos vakaronės dalyviai skirstėsi į namus, šypsodamiesi patys sau, lydimi dainos žodžių „ir taip gera širdy, o kodėl nežinau“.
Rankų jungtys įžiebė gerumą širdyse bei sustiprino viltį, kad bus ,,žaliuojantys krantai“, kad vėl rinksimės į savo grupes, vėl šoksime, deklamuosime, dainuosime ir gal net nepajusime, kaip diena keičia dieną, o metai metus...
Alvydas Kazlauskas, Romantinio muzikavimo grupės dalyvis