Kai dar karščiu alsuojantį Petrinių vakarą parsibeldėme į Vilnių, saulėlydžio nutviekstame danguje tarp sostinės bokštų tingiai plaukė oro balionių spiečius... O mūsų akyse vis dar mirgėjo visų atspalvių Anykščių krašto žalumos šėlsmas.  MČTAU Kultūros fakulteto aktyvas, Knygų klubo narės ir bičiulės, Rasų kapinių tvarkymo savanoriai bei grupių seniūnai, pavargę, bet laimingi nuo patirtų emocijų ir įspūdžių gausos, neskubėdami skirstėsi namo.
 
Kultūros fakulteto dekanės ir šios kelionės gidės Aldonos Mikulionienės sudaryta literatūrinės ekskursijos programa visus nuteikė labai maloniai. Kol pasiekėme garsųjį, apipintą legendomis ir mitais Puntuką, klausėmės Antano Baranausko poemos „Anykščių šilelis“ ištraukų, kurias skaitė Meninės saviraiškos fakulteto dekanė Izabelė Bražiūnienė. Puntuko akmenyje iškalti Atlanto vandenyną perskridusių Lietuvos sakalų Stepono Dariaus ir Stasio Girėno bareljefai, jų testamento žodžiai visus nuteikė patriotiškai, atmintyje atgaivino svarbius istorijos momentus. Energingai patraukėme link pirmojo Baltijos regione Medžių lajų tako, kurį įvertino bei apdovanojo Jungtinių tautų Pasaulio turizmo organizacijos. Kvapą gniaužiantys vaizdai atsiveria nuo 34 metrų aukščio apžvalgos bokšto, o einant 300 metrų ilgio taku, pakylančiu 21 metrą nuo žemės, galima gėrėtis vešliomis medžių viršūnėmis, žydrais tarp smaragdinių miškų tyvuliuojančiais ežerais ir Šventosios kaspinų serpantinais, rodos, ranka pasiekiamais sidabriniais ar pūko baltumo debesėliais... Svaiginantis pušų aromatas neleidžia susikaupti, blaško dėmesį, kai poilsio terasų ekspozicijose bandai perskaityti nuo vaikystės žinomas „Anykščių šilelio“ eiles ar iš informacinių stendų sužinoti apie vietinę florą, fauną. Sustojo ne tik laikas, bet ir širdis, tik siela skendėjo palaimoj...
 
Nespėję atsitokėti nuo magiško Anykščių šilelio grožio, atsidūrėme Anykščių krašto poetės ir vaikų rašytojos Bronės Buivydaitės-Tyrų dukters, atsiminimų knygų „Pro vaikystės langą“, „Vargai vartus kiloja“, romano „Atversti lapai” autorės memorialiniame muziejuje. Dar 1921 metais, išleidusi eilėraščių rinkinį „Vasaros šnekos”, rašytoja buvo pripažinta kaip pirmoji moteris lyrikė lietuvių literatūroje. Gausus mūsų būrys, padalintas į dvi dalis, godžiai klausėsi kiekvieno žodžio, nes miniatiūrinis žalias namelis prie Šaltupio tikrai nepritaikytas tokiai gausybei lankytojų vienu metu. Mūsų bendrakeleiviui Algimantui Jonaičiui teko būti Bronės Buivydaitės mokiniu, ir jis mielai pasidalijo paauglystės prisiminimais. Įsimintinas dekanės Aldonos pasakojimas apie Šv. Mato dvibokštės bažnyčios interjerą ir jos šventoriuje esančius meno paminklus, biustus, bareljefus, skirtus Lietuvos literatūrai, istorijai, religijai bei visuomeniniame gyvenime nusipelniusioms asmenybėms. Spalvingų vitražų ir juvelyriškai išdrožtų Kryžiaus kelio stočių epizodų unikalumą sustiprino kamerinis visų ekskursantų susikaupimas prie vienintelio, tikriausiai, ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje, dvasingo, nepaprastai jausmingo, paminklo žymių anykštėnų tėvams atminti. Patogiais laiptais užkopę į bažnyčios 82 metrų aukščio varpinę, pakartojome estetiškų potyrių išgyvenimus, kai akys pasiklysta gražiausių vaizdų vandenyne... Racionaliai parinkti dekanės Aldonos maršrutai toliau vedė mus literatūrinių Anykščių takais. Gera buvo pastovėti prie rašytojų Antano Baranausko ir Antano Vienuolio-Žukausko paminklų. Stiklinis gaubtas visai netrukdė pajusti Baranauskų giminės nagingumą, kada rašytojo tėvas kirviu surentė, be vinies pastatė ir šiaudais uždengė gilia senove dvelkenčia unikalią klėtelę, kurioje įrengta įdomi ekspozicija, patvirtinanti, jog būtent joje buvo parašytas „Anykščių šilelis“. Autentiška poemos versija yra giedama rytų aukštaičių tarme pagal rašytojo sukurtą melodiją. Jos ir pasiklausėme žavėdamiesi neeiliniu kūrėjo bei atlikėjų talentu.
 
Tik keli metrai nuo klėtelės, medžių paūksmėje, šalia Antano Vienuolio kuklaus kapo, yra rašytojo memorialinis namas-muziejus, kurio turtinga ekspozicija leidžia įkvėpti romantišką, paslaptingą, skaudžiai liūdną ne tik kūrybos, bet ir gyvenimo vingių bei tolimų kelionių aromatą. Rankraščių faksimilės, nuotraukose užfiksuoti svarbūs istorijos momentai, interjero detalės, mielos buities  smulkmenos sukuria nepakartojamą aurą, išsvajotą ramybės kertelę...
 
Tikra sielos atgaiva ir džiaugsmas buvo pabendrauti su miela sutuoktinių-rašytojų pora – poete, publiciste Milda Telksnyte ir žurnalistu, vertėju, kraštotyrininku Vygandu Račkaičiu. Jie kartu, tarsi sielos dvyniai, pasirinkę bibliografinį žanrą, su gilia meile aprašė daugelį garsių anykštėnų. Jų kartu parašytoje knygoje „Kaip lašas mariose...“ apie XIX a. - XX a. pradžios publicistę, dramaturgę bei lietuvybės puoselėtoją Liudviką Didžiulienę-Žmoną, atskleidžiamas šios nepelnytai primirštos asmenybės gyvenimas, po kruopelytę sudėliotas iš daugybės įvairiuose leidiniuose, rankraščių saugyklose surastų faktų.
 
Ši literatūrinė kelionė buvo pilna staigmenų – muziejaus kieme mūsų laukė vaišių stalas. Pasislėpę pavėsyje nuo kaitros, pasigardžiuodami gėrėm kvapnią žolelių arbatą, skanavome nenusakomo dydžio pyragą, iškeptą mūsų garbei. Lapų šlamėjimas nustelbdavo tyliu poetės balsu skaitomų posmų žodžius, o altruistinė, savotiško savo gimtinės metraštininko, įvairiaplanė Vygando veikla dar kartą įrodė, kad tik ant tokių provincijos visuomenininkų pečių ir laikosi visas krašto bendruomenės kultūrinis gyvenimas. Garsių rašytojų kaimynystėje prieglobstį surado ir savo unikalia akmens tapyba stebinančio tautodailininko Stanislovo Petraškos primityvūs, naivūs, bet širdžiai mieli paveikslai. Per keturiasdešimt kūrybos metų tobulėjo atlikimo technika, kompozicija, spalvų spektras, bet kūrėjas liko ištikimas pasirinktiems siužetams. Buvęs kariškis, nepagrįstai nukentėjęs sovietmečiu, savo vienatvę slėpė po alinančio, pedantiško, nepaprasto kruopštumo, juvelyriško tikslumo reikalaujančio, skrupulingo darbo skraiste. Gaila, kad retas tautodailininko talentas ir toks kūrybos žanras neturėjo pasekėjų bei mokinių... Aplankėme Jono Biliūno tėviškėje, Niūronyse, įkurtą memorialinę sodybą. Kadaise ten vešėjo didelis ir gražus sodas,  o dabar išlikusioje gryčioje atkurta autentiška, kukli, tvarkinga aplinka, kupina knygų, laiškų, kitų asmeninių daiktų, įrengta tikrai įdomi, visapusiškai atskleidžianti rašytojo gyvenimo ir kūrybos aspektus, ekspozicija. Šalia sodybos Jono Biliūno kūrinių personažus gražiai įkūnija tautodailininkų sukurtos medinės skulptūros. Troboje galima prisėsti ant suolų, uždengtų rašytojo mamos austais užklotais ar atsargiai pasūpuoti Jonuko pagranduko lopšį... Poetišką nuotaiką dar labiau sustiprino muziejinės sodybos prižiūrėtojos artistiškas ir su meile perpasakotas tragiškas rašytojo likimas, iki širdies gelmių pacituoti graudūs apsakymų fragmentai ir nepamirštami personažų likimai, nuo vaikystės įsirėžę mūsų pasąmonėje.
 
Vėl kopėme Aruodais vadinamo kalvų masyve į Liudiškių piliakalnį, šalia Šaltupio upelio kranto, kur tarp tyliai ošiančių spygliuočių palaidotas rašytojas Jonas Biliūnas, kur palaikai, parvešti iš Zakopanės Lenkijoje, surado amžinąją ramybę savo vaikystės žemėje. Simboliška, kad antkapinis paminklas-monumentas, sudėtas iš tašytų akmenų, yra 14 metrų aukščio, kaip stebuklinėje pasakoje „Laimės žiburys“. Skaičiuodami laiptelius, aplenkdami vienas kitą, MČTAU Kultūros fakulteto klausytojai, kuriems likimas padovanojo tokią puikią edukacinę kelionę, galbūt tikėjosi netikėtai išvysti paslaptingą, nuo mūsų emocijų ore tvyrantį, švytintį stebuklingą užrašą, pasirodžiusį ant aukšto stataus kalno viršūnės – tas, kuris užlips ant to kalno ir ranka pasieks užrašą, visus žmones padarys lamingus, o pats pavirs akmeniu...
 
O Griežionėlėse, kur yra įsikūrusi Liudvikos Didžiulienės-Žmonos ir Stanislovo Didžiulio memorialinė sodyba, apžiūrėjome išsamią ekspoziciją, iliustruojančią visą spaudos draudimo laikotarpį, Lietuvos knygnešių žygdarbius, pasiaukojantį tautos žadintojų ir švietėjų gyvenimą. Stenduose gausu šeimos ir giminių, kitų žymių žmonių nuotraukų, rašytojos rankraščių kopijų, eksponuojami laiškai, knygos, draudžiamoji spauda („Aušra“, „Varpas“), platinta šios gausios šeimos narių, saugomi geros būklės buities ir asmeniniai daiktai, indai, rankdarbiai, elegantiška Liudvikos Didžiulienės suknelė. Išlikę net Didžiulių šeimos baldai – fortepijonas, skrynia, lova, stalelis, veidrodis, autentiški paveikslai. Šiuose namuose visada veikė uždraustos spaudos platinimo centras, patikimai užmaskuotas nuo piktų akių.
 
Pavakarius paįvairino memorialinio muziejaus prižiūrėtojos iškeptas bulvių leguminas – egzotiškas pyragas pagal Liudvikos Didžiulienės knygos „Lietuvos gaspadinė“ receptą. Visi su malonumu atsigaivino kompotu, išvirtu iš sodybos sodo gėrybių.
 
Net nepajutome, kaip greit prabėgo diena Anykščių krašte – literatūrinėje Mekoje. Sužavėjo visų aplankytų muziejų darbuotojų nuoširdūs pasakojimai apie garsiuosius anykštėnus, džiugino puikus savo srities išmanymas, kuriame nebuvo nė lašelio nuobodulio ar formalaus savo pareigų atlikimo.
 
Po tokios puikios kelionės ne tik Knygų klubo narės ir bičiulės, bet ir kiti šios išvykos dalyviai nekantriai laukia rudens, kad galėtų pakeliauti po literatūrinio Panevėžio apylinkes, pasisemti dvasios peno iš ten gyvenusių rašytojų... Vasara tikrai netruks prabėgti, o mes jau ruošimės kitai kelionei.
 
Arvida Gedvilaitė, Kultūros fakulteto Knygų klubo vadovė

Kontaktai

MEDARDO ČOBOTO TREČIOJO AMŽIAUS UNIVERSITETAS
Studentų g. 39, 216 kab.
08106 Vilnius

I-IV nuo 11 iki 13 val., tel. 8 676 21 601

www.mctau.lt

El.p. This email address is being protected from spambots. You need JavaScript enabled to view it.

Įm. kodas 191904279
Sąsk. Nr. LT457290000001700205

Žemėlapis

MEDARDO ČOBOTO TREČIOJO AMŽIAUS UNIVERSITETUI – 25-ERI!