Išaušęs balandžio šešioliktosios vėjuotas, šaltas rytas nesugadino nuotaikos Tautodailės fakulteto keliautojams, išsiruošusiems į Molėtų kraštą pas kolegas tautodailininkus. Kelionėn pakvietėme literatus su dekanu Romualdu Šimkūnu, Meninės saviraiškos fakulteto atstovus. Susirinko 45 asmenys, panorę pamatyti, kaip Molėtų krašto žmonės puoselėja tautinį paveldą, ir pasisemti naujų idėjų savo darbams. Džiaugėmės, kad kelionėje mus lydėjo gerai pažįstama, profesionali ir labai nuoširdi gidė Dana Liucija Sriubienė.
Po neilgos kelionės mes jau Alantos dvare. XIX a. viduryje statyti neoklasicistinio stiliaus dvaro rūmai iš tolo švyti balta ir bordo spalvomis. Išlikę patys rūmai, klojimas, svirnas, kumetynas, ledainė, rūkykla, parkas, tvenkiniai. 2015 m. dvare atidaryta Vaidoto Žuko meno galerija. Mums įdomiausia buvo susitikti su siuvinėtojomis, Alantos bendruomenės moterimis. Jų darbai eksponuojami didelėje salėje. Stebino siuvinėjimo technikos įvairovė, kruopštus, daug laiko atimantis darbas. Šios atlikėjos savo darbais rūpestingai puoselėja tautinį paveldą. Bendravome, klausinėjome ir stebėjomės jų nuoširdumu, kuklumu. Čia jau nuo 1999 m. organizuojami respublikiniai tradicinio siuvinėjimo seminarai bei stovyklos, išleista daug leidinių – „Peltakiavimas”, ,,Siuvinėtojos iš Naujasodžio” ir kt. Dvaras siūlo įvairias paslaugas: konferencijas, ekskursijas, pobūvius, degustacijas. Mes pasirinkome mėsos gaminių degustaciją ir nenusivylėme. Dauguma dešrų gaminama skaninant tik druska, žolelėmis ir turi malonų namų gamybos aromatą.
Palikę Alantos dvarą, keliaujame susitikti su Molėtų rajono Tautodailininkų draugijos ilgamečiu pirmininku, skulptoriumi, drožiančiu iš medžio bei kalančiu iš akmens, netradicinės medicinos žinovu Vytautu Bikneriu. Apie gydytoją-tautodailininką gidė jau buvo papasakojusi, tačiau mes nedrąsiai laukėme susitikimo – juk jis homeopatijos, akupunktūros, pulsinės diagnostikos, chiromantijos specialistas, virgulininkas. Išvydome gražaus stoto, malonaus veido, nenuspėjamo amžiaus vyriškį, kaip vėliau sužinojome, balandžio 16 d. atšventusį 77-ąjį gimtadienį. Ponas Vytautas aprodė savo egzotišką sodybą: ant kalvelės rymo didelės skulptūros iš medžio, palei namą šniokščia didžiulis krioklys, po kurio srove daktaras maudosi nuolat, išskyrus labai šaltas žiemos dienas. Unikalus, nemažą sklypo dalį užimantis meditacijų ratas. Čia lankosi žmonės, tikėdamiesi atgauti dvasios ramybę, išgirsti gydytojo patarimų, kaip vieną ar kitą negalavimą įveikti žolelių pagalba ar kitais metodais. Gydytojas mums aiškino, kad viskas yra labai individualu ir kiekvienam skiriamas kitoks gydymas. Mus žavėjo V. Biknerio asmenybė – juk mūsų tiek daug, o jis visą laiką išliko ramus, malonios veido išraiškos, susikaupęs, džiaugėsi mūsų lauktuvėmis – MČTAU Almanachu ir Henrikos Ivancienės nupinta tautine juosta. Vėliau, važiuodami namo, kalbėjomės, kad tokio amžiaus žmogui, turinčiam tiek daug išminties ir patirties, svarbūs ne kasdieniai dalykai, o gilinamasis į egzistencinius dalykus, giliai viską apmąstant.
Nauja patirtis mūsų laukė Bebrusų kaime pas keramikus. Didelėse patalpose įsikūręs tradicinių amatų ,,Meniškas kaimas”, veikiantis nuo 2008 m. Čia puoselėjamos juodosios ir raugo keramikos tradicijos, nuolat vyksta edukacinės programos, kasmet organizuojamos stovyklos vaikams, rengiamos parodos, kaimo bendruomenės šventės, kur atvykę menininkai įgyvendina savo kūrybinius sumanymus. Mums buvo aprodytos visos patalpos, gaminių degimo krosnis, susipažinome su įvairia keramikos gaminių technologija. Patys patyrėme molio artumą delnuose, pamokyti formavome, ką sumąstę, o kad būtume kūrybiškesni, dainavome – čia neaplenkiamas buvo gydytojas Vaclovas Raguckas.
Keliaudami toliau nekantriai laukėme susitikimo su Dubingių pagrindinės mokyklos pradinių klasių mokytoja, lėlių teatro ,,Rudnosiukas” įkūrėja Laima Grigelevičiene. Ji mus sutiko savo lėlių kambaryje: o jų čia – sėdinčių, kabančių ir dar kitaip besitalpinančių – tikra gausybė. Mokytoja energinga, linksma, mums pasakoja, kaip jai, suvalkietei, atvykusiai į šį kraštą, buvo nelengva, bet viską nugalėjo noras sudominti vaikus, juos lavinti, o dabar ji jaučiasi laiminga vaikų ir lėlių apsuptyje. Įspūdingas lėles mokytoja siuva ir gamina pati. Lėlės lengvai valdomos, minkštos, kad vaikams būtų patogu vaidinti bei šokti. Tik reikia paimti į rankas ir jos tarsi atgyja. Per penkiolika metų sukurta daug vaidmenų, kasmet dalyvauta respublikiniuose lėlių teatrų konkursuose, įvairiose rajono šventėse, sulaukta įvertinimo ir pripažinimo. Šiam teatrui įteiktas aukščiausias „Aukso paukštės“ apdovanojimas.
Vakarėjant, įgyvendinę mūsų kelionės planus, sukame link namų, o mūsų mintys vis grįžta ir grįžta į aplankytas vietas – kiekvienoje norėtųsi vėl ir vėl pabuvoti, pabendrauti su mielais, draugiškais molėtiškiais.
Esame dėkingi kelionių agentūrai ,,Poilsis ir mes”, surengusiai Tautodailės fakulteto senjorėms ir mūsų draugams tokią įdomią teminę kelionę.
