Dr. Vanda Brimienė Trečiojo amžiaus universitetui vadovavo 2009–2012 m. Ji pratęsė a. a. dr. Medardo Čoboto – TAU įkūrėjo pradėtus darbus ir įnešė neįkainojamą indėlį kaip išskirtinė lyderė, puiki organizatorė, kaip žmogus, visur ir visada ieškojęs teisingiausio sprendimo. Dr. V. Brimienės dėka Trečiojo amžiaus universitetui 2012 m. vasario 25 d. suteiktas garbingas jo įkūrėjo M. Čoboto vardas. Pakoreguoti universiteto įstatai, kiti šios mokymo įstaigos veiklą reglamentuojantys dokumentai, įregistruota MČTAU būstinė. Rektorės rūpesčiu Vilniaus Gedimino technikos universitete buvo gautos patalpos klausytojų užsiėmimams.
Rektorės pastangų, žmogiškumo ir gebėjimo bendrauti dėka daugelis idėjų virto gyvais darbais. Vadovaujant V. Brimienei, pertvarkyti Istorijos, Socialinės psichologijos, Literatūros fakultetai, įkurtas naujas Politologijos fakultetas. Sudaryta projektus rašančių asmenų grupė, padėjusi gauti lėšų MČTAU veiklai plėtoti. Rektorę pelnytai galima laikyti ir MČTAU interneto svetainės krikštamote – ji troško, kad viskas būtų išsaugota elektroninėse laikmenose, kad niekas nebūtų pamiršta ir išliktų ateities kartoms.
Už nuopelnus Medardo Čoboto trečiojo amžiaus universitetui dr. Vandai Brimienei 2014 m. gegužės 15 d. suteiktas Garbės rektorės vardas.
Vanda Brimienė gimė ir augo Kaune. Tėvų skatinama visą gyvenimą mokėsi ir lavinosi. Vilniaus Pedagoginiame institute baigė Fizikos ir matematikos fakultetą, penkerius metus dėstė mokykloje. Vėliau perėjo dirbti į Energetikos institutą moksline bendradarbe Rentgenologijos katedroje. Baigė aspirantūrą Kauno politechnikos institute. Maskvos staklių ir įrankių institute 1970 m. apsigynė technikos mokslų daktaro disertaciją. Šalia tiesioginio darbo VGTU doc. dr. V. Brimienė kartu su kitais šio universiteto Medžiagotyros ir suvirinimo katedros darbuotojais daug bendradarbiavo su pramonės įmonėmis, mokslo tyrimo įstaigomis, užsienio mokslininkais. Baigė patentinius kursus, yra padariusi keletą išradimų.
Vanda Brimienė dėjo daug pastangų, užtikrinant vyresnio amžiaus žmonių integraciją į visuomenę, palaikant jų darbingumą, fizinį aktyvumą. Ji džiaugėsi galėdama būti reikalinga, naudinga, stengėsi visiems padėti ir kvietė nesusireikšminti, o mylėti vieni kitus, dalintis meile ir šiluma, siekti bendravimo ir prasmingos veiklos. Ji mūsų atmintyje išliks kaip ori, be galo teisinga, žingeidi, mylinti, visiems linkinti tik gero. Daug šiltų žodžių apie jos veiklą Medardo Čoboto trečiojo amžiaus universitete galėtų pasakyti ir rektorato nariai, ir lektoriai, ir klausytojai – visi bendražygiai, su kuriais kartu nueitas gražus ir prasmingas kelias. Tačiau nerastume gražesnių ir prasmingesnių žodžių už tuos, kuriuos dar dešimtoje klasėje savo MAMAI išsakė sūnus Gintautas, dabar žinomas chirurgas. Sūnaus rašinys „Gyvenimas, vertas dainos“ visada gulėjo ant Rektorės darbo stalo. Ir mums buvo leista į jį žvilgtelėti. Daina nutrūko... Bet nenutilo. Esame tiek, kiek esame kituose. Jų atminty, žodžiuose, ir tyloj, ir liūdesy. Tegul čia pacituotos kelios sūnaus mintys amžinai išsaugos visiems brangaus žmogaus atminimą.
„...Mane visada stebino žmonės šalia – tie, kurių žodis, patarimas reikalingas dabar. Gyvas, artimas žmogus turi tave paguosti, padėti, o ne pageltę knygų puslapiai. Jei renkiesi draugą gyvenimui, žmogų, kuriuo tiki, kaip pačiu savimi, būtinai pažink jį, suprask jį, žiūrėdamas į akis, o ne į bronzinį paminklą.
...Svarbiausia tai, kad visi gali tikėtis jos pagalbos ir užuojautos. Galėčiau pasakyti – ji gyvena kitiems. Pirmiausia kitiems, o tik paskui sau. Viskas šio žmogaus gyvenime šimtus kartų įrodo tą vidinę šilumą, kuri taip dažnai slepiama nuo kitų. Maža ugnelė gali pažadinti žmoguje viltį, suteikti jam jėgų, kaip ir ji.
...Jai teko daug kartų kovoti. Duok, Dieve, sveikatos, o kitko man per akis,- dažnai nusijuokia. Sveikata – brangus turtas. Dviejų rankų pirštų, norint suskaičiuoti jos patirtas operacijas, neužtektų. Kartais atrodydavo, jog džiaugtis gyvenimu liko neilgai. Bet ji niekada nepasidavė. Man atrodo, priežastis galėjo būti tik viena – ji gyveno apsupta žmonių, kuriems buvo reikalinga.
...Aš niekada ir niekam neatleisiu už jos ašaras. Skaudu suvokti, kad tiek kartų nesupratau brangiausio man žmogaus, neįstengiau pateisinti jos vilčių. Tai žmogus, kurio gyvenimas vertas dainos. Tik tiek aš galėjau apie ją papasakoti, tik tiek spėjau. Daug ką praleidau – ir jos nenumaldomą troškimą mokytis, kuris gyvas ir dabar, ir begalinę meilę gimtajam miestui. Bet ar daina gali būti užbaigta, jei nesibaigė gyvenimas? Ji tik pradėta“.
Jadvyga Miniotaitė, Vida Rogalskienė