Viename iš 12-kos fakultetų

Literatūros fakultetas išleido savo klausytojų kūrybos rinkinį „Minčių keliais“. Tai jau penktasis fakulteto kūrybos rinkinys, papildęs prieš 15 metų pradėtą kaupti literatūrinį kraitį, kuriame sudėta „Ta palaiminga klevų šviesa“ (2006 m.), „Ne ta žvaigždė“ (2007 m.), „Minties verpetuose“ (2016 m.), „Gyvenimo tėkmėje“ (2019 m.).

Naujojoje rinktinėje „Minčių keliais“ – 25 autorių prozos ir poezijos kūriniai. Knygos autoriai, pasitelkę savo kūrybinius gebėjimus, išreiškė savo mintis apie tai, kas jiems svarbu, artima ir brangu. Kiekvienas kūrinys nuspalvintas gražiausiomis gyvenimo patirties spalvomis, kiekvienos akimirkos ir amžinybės prasmės suvokimu, paženklintas asmeniniais išgyvenimais, sušildytas širdimi.

Kas geriau, negu patys autoriai galėtų pristatyti šį leidinį, atskleisti jo dvasią? Visų autorių vardu minčių keliais keliauja Jonas Kirtiklis, Kristina Danutė Sadauskienė, Nijolė Riaubaitė.

 

Jonas Kirtiklis. „Rašymas – tai savęs skaitymas“

Šioje įvairialypėje mūsų fakulteto rinktinėje yra sudėta daug to, ką sugeba išsaugoti gyvenimiška žmogaus atmintis. Žmonės skiriasi ne tik amžiumi bei charakterio savybėmis. Jie skiriasi gyvenamu laikmečiu, skiriasi aplinka, bendrakeleiviais, norais, svajonėmis, netgi pomėgiais. Įvairovė neturi ribų. Akivaizdus tos įvairovės įrodymas – šios rinktinės turinys. Puikiai suprantame, kad dauguma iš mūsų yra rašytojai mėgėjai, bet rašydami galime mėgautis ilgais kaip mūsų gyvenimai prisiminimais ir nesijausti esantys to gyvenimo paraštėse.

Šiandien, kai COVID-19 niekaip nenori paleisti mūsų iš savo gniaužtų, paimti knygą į rankas reiškia atitrūkti nuo kasdienybės, panirti į rašančiojo pasaulį ir su juo padiskutuoti. Mokslas pabrėžia, kad iš skaitymo yra konkreti nauda: padeda geriau suprasti žmones, lavina ir gerina smegenų veiklą, mažina demencijos ir Alzheimerio ligų riziką, padeda išvengti streso ir ilgina gyvenimo trukmę. Dėl skaitymo naudos ginčytis beprasmiška.

Nesiryžtantiems rašyti norėčiau priminti žymaus šveicarų rašytojo Makso Frišo (Max Rudolf Frisch) mintį: „Rašymas – tai savęs skaitymas“. Jeigu slegia vienatvė, graudu, norisi verkti, krūtinę spaudžia nostalgija, artėja depresija – rašykite. Žmogus taip surėdytas, kad negali sau įsakyti tiesiogiai: „Neliūdėk, šalin depresiją!“ Nieko neišeis, jeigu nesi jogas. Tačiau neigiamas emocijas galima valdyti netiesiogiai, išliejant jas popieriuje. Iš pradžių rašykite tai, kas tiesiog šauna į galvą. Juk niekas nenušaus! Bet nerimą ir juodas mintis nutolins ir jus apramins. O laikui bėgant nepastebimai ateis kvalifikacija ir, žiūrėk, jau savo mintis spausdinate ir dalinatės su kitais.

Tai ko laukiame? Rašykime!

Kristina Danutė Sadauskienė. Palaiminti tyraširdžiai (Mato 5, 8)

Naujasis fakulteto rinkinys „Minčių keliais“ asmeniškai man – tai prasmingų minčių, atvertų širdžių, malonių prisiminimų kelias į gyvenimo pilnatvę. Kokia gili prasmė, ypač šiuo mums visiems sunkiu pandemijos laikotarpiu, glūdi mokytojos Vigilijos Adomavičienės eilėse rinkinio eilėraštyje ,,Laikas“:

            Sustoki, neskubėk, gėrėkis ir pasisemk jėgų –

            Juk savo šviesą nešti į pasaulį niekad nevėlu!

            Svarbiausias dovanas tu gauni nelauktai –

            Už nuskriejusią jaunystę trupinėlį išminties gavai!

            O metai tampa dovana, kai supranti –

            NE SAU gyvename...

Sopulingi, švelnūs ir nuoširdūs mokytojos Elvyros Valaitienės laiškai Adolfo Ramanausko-Vanago dukrai Auksutei Ramanauskaitei-Skokauskienei. Prasmingos, patriotiniu nerimu alsuojančios eilės ,,Ar mokėsim“:

            Ar mokėsim mes juos paminėti

            Žygiais, siekiais, paminklais, alėjom,

            Ar mokėsim – kaip jie – išstovėti

            Lig mirties už Tėvynės idėją?

Docentės Dalios Vabalienės ,,Albumėliai“ mane palietė asmeniškai, maloniai nustebino. Tai, apie ką rašo miela Dalia, primena mano vaikystę, mano gyvenimą, mano giminę. ,,Į albumėlius rašo ir seminarijos dėstytojai: ,,Man laikas trūnėti, o tau žydėti. Tai ir žydėk!“ – rašo senas mokytojas Jonas Venckavičius. J. Venckavičius – mano mamos dėdė. Apie jį daug rašau savo knygoje ,,Nuo Nevėžio ir Vadakties iki Minos ir Manos“ mūsų rinkinėlyje ,,Gyvenimo tėkmėje“. Skaitome toliau: ,, J. V. Gėtę cituoja Juozas Vaičiūnas (vėliau buvęs mano mokytojas): ,,Žmones labiau vienija darbas, negu įsitikinimai“. J. Vaičiūnas – mano dėdė, kuris labai mums padėjo, kai buvome tremtyje, ir mus priglaudė grįžus iš Sibiro. Rašinėlyje ,,Vežimai“ rašoma: ,,Poniai Kiaunienei dėdė kunigas leido apsigyventi namuose, o pats gyveno kaime. Namas didelis, su sodu, ir man ten oi, kaip patinka svečiuotis“. Bet ir man ten patiko svečiuotis! Dėdė Juozas šiame dideliame name nuomojo kambarį, ir mes su mama gan dažnai čia svečiuodavomės. Mano knygoje rašoma: ,,Apsidžiaugiau gavusi dovanų popierinę lėlytę iš Kiaunaičių (mano senų pažįstamų), kai lankėmės pas dėdę. Jų dideliame sode augo daug vyšnių. Mes, vaikai, rinkom jas, valgėm ir į kišenes dėjom. Šį kartą buvau su balta siuvinėta nauja prijuoste, kuri labai nukentėjo“. Miela Dalia, ačiū už išsaugotus savo ir tuo pačiu mano malonius prisiminimus! Gal prieš 75 metus ir vyšniomis smaguriavome kartu!? Gal mano mamos Sibire išsaugotuose albumuose tarp Juozo Vaičiūno, Jono Venckavičiaus, Jono Jankevičiaus, Kiaunienės šeimos nuotraukų yra ir Jūsų?

Ir susimasčiau... Koks būtų buvęs mano gyvenimas, jei ne Sibiras. Tremties paliestas ir bendraautorius Jonas Kirtiklis, tūkstančiai Lietuvos gyventojų. Prieš akys iškilo visai kitas Lietuvos scenarijus. Ir nukeliavau minčių keliais...

Tikiuosi, kad jūs, rinkinio skaitytojai, rasite čia ,,širdį ir protą glostančių minčių“, dvasinio peno savo sielai.

Nijolė Riaubaitė. Su visais kartu

Nors karantinas apribojo fizines galimybes, MČTAU veikla tęsiasi – minčių keliams užverti vartų neįmanoma, o su universiteto klausytojų išradingumu neišgali rungtyniauti jokie virusai! Tai patvirtina mūsų fakulteto klausytojų paruoštas ir neseniai dienos šviesą išvydęs kūrybos leidinys „Minčių keliais“. Tais keliais drauge su dvidešimt šešiais autoriais galima klajoti istoriniais vingiais, kartu su jais patirti ir išgyventi tremtį, pokario sunkumus, grožėtis tėviškės gamta, suprasti moters dalią ir jos stiprybę, pažvelgti net į vyro mylinčią širdį! Minčių keliai moko džiaugtis kiekviena akimirka, skleisti giedrą sielose, mylėti žmogų ir pasaulį. Tie keliai veda per tikrą, išjaustą, kartais ir išverktą gyvenimą, o juose beklaidžiodamas per 264 puslapius, gali netyčia atrasti ir suvokti save ne tik akimirkoje, bet ir amžinybėje, gali pasijusti su visais kartu bei vienumoje...

„Supratęs, kad akimirka  

nesikartoja,    

kad dabartis vienintelė    

ir esi tu,            

aš neprašau,    

kad atrakintų Rojų.  

Leiskite pabūti su visais.        

Kartu“. (Erminija Devetnikovienė)

 

Literatūros fakulteto inf.