Kalendorius

sausio   2021
Pr An Tr K Pn Š Sek
        1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30 31
Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

Kad atmintis tikrai gyva, dar kartą įsitikinome, kai mes, 21-osios Kultūros fakulteto grupės nariai, susibūrėme į virtualų susirinkimą, skirtą Sausio 13-osios įvykiams paminėti. Gerai suvokdami, kodėl negalime vakare susitikti prie jau tris dešimtmečius sausio dvyliktos vakarą deginamų atminimo laužų, nusprendėme pabūti kartu prie monitorių ekranų ir pasidalinti patirtais išgyvenimais. Turiu prisipažinti, kad ne vieną kartą braukiau ašarą, klausydama nuoširdžių pasakojimų, kaip ir ne vieno pasakojančiojo balsas drebėjo dėl tos pačios priežasties.

Kokie visi tada buvome drąsūs, vieningi ir stiprūs, kaip neabejodami bandėme visokiais būdais palaikyti mūsų laisvės gynėjus, kartais net ir nesuvokdami, jog patys ir esame tie gynėjai. Dauguma mūsų moterų tuo laiku turėjo apsispręsti, ar likti namuose su mažais vaikais, ar eiti ten, kur šaukė pilietinė pareiga. Ona Ulozienė prisimena, kaip nelengva buvo jai, trijų vaikų mamai, dalyvauti mitinguose, tačiau jiedu su vyru, abu tremtiniai, nė karto nesuabejojo, kas yra svarbiausia. Sausio 13-osios naktį jie budėjo prie dabartinių Seimo rūmų pasiryžę paaukoti gyvybę ir tik ant rankų tušinuku užsirašę savo vardą ir pavardę, kad po mirties lengviau būtų atpažinti kūną.

Regina Juozėnienė viena su dukra namuose neramia širdimi sekė įvykius, kaip ir Vilija Mulevičienė, kurios vaikas tuo metu sunkiai sirgo, per radiją su baime klausė, kas vyksta mieste. Ji niekada neužmirš, kaip vėliau, norėdami pagerbti laisvės gynėjus, pašarvotus Sporto rūmuose, visą naktį su vyru stovėjo eilėje, tik trumpam parbėgę pažiūrėti, ar vaikas, vienas paliktas namuose, miega. Rūta Kožemiakienė kartu su choru ,,Eglė“ Spaudos rūmuose giedojo žuvusiesiems pagerbti skirtas gedulingas giesmes. Sausio 13-osios naktį ji paskambino savo vokietei draugei į Erfurtą ir bandė ją įtikinti, kad žurnalistų išplatinti Gorbačiovo žodžiai apie taikų sambūvį su Lietuva yra melas, o ryte su savo vyru arbatą ir sumuštinius vežė prie Seimo laužų budėjusiems žmonėms.

Laima Garuckienė su mažąja dukrele tą naktį buvo namie, bet juto nepaprastą bendrystės jausmą, kuris vienijo visus. Matydama pro langus, kaip prie televizijos bokšto švysčioja raudoni skriejančių kulkų žaibai, ji su nerimu galvojo apie tėvą, kuris iš Marijampolės buvo atvažiavęs į Vilnių, kad būtų kartu su visais. Tą bendrystės jausmą ir dabar pajuto Zita Dailidienė, prisipažinusi, kad jai šiurpuliukai ėjo per odą, klausantis bendrakursių pasakojimų. Jos vyras tuo metu buvo išvykęs į užsienį, todėl tą naktį ji išgyveno viena su vaikais, prisimindama, jog jau kažką panašaus buvo patyrusi per Romo Kalantos laidotuves. Viena su vaikais tą naktį buvo ir Matilda Palionienė, kuri dabar džiaugiasi, kad jos sūnus tapo vienu pirmųjų Nepriklausomos Lietuvos šauktinių.

Stasys ir Ona Juozulynai įvykius stebėjo iš Šakių. Stasys prisimena, kaip Sausio 13-osios ryte, išgirdus apie nakties įvykius, jį išpylė šaltas prakaitas. Jiedu su žmona atidžiai sekė įvykius ir atsimena, kad jų pusseserės sūnus, tuomet dar jaunas kunigas, žygiavo laidotuvių procesijos, lydinčios laivės gynėjų kūnus į Antakalnio kapines, priekyje.

Zita Simaškienė niekada neužmirš, kaip baisu buvo vienai su sergančiu vaiku sėdėti naktį namie, matyti, kaip per televiziją kalba Eglė Bučelytė, o paskui ekranas visai užgęsta. Jai atrodė, kad minioje su visais būtų buvę daug drąsiau, bet juk reikėjo prižiūrėti vaiką, nes vyras kartu su kitais savanoriais visąlaik buvo pačiame įvykių sūkuryje.

Panašų jausmą išgyvenau ir aš pati, nes mano vyras, Vacius Mališauskas, tuometinės Vilniaus miesto tarybos deputatas, kartu su kitais savanoriais beveik mėnesį budėjo dabartiniuose Seimo rūmuose ir prie jų. Jis prisiminė, kaip baisu buvo jiems, visiškai neginkluotiems, laukti okupantų desantininkų atakos, kaip tuo metu suvokė, jog aplinkui susirinkusi beginklių žmonių minia iš esmės gynė ir juos, savanorius laisvės gynėjus. Toje beginklėje, bet kaip jūra galingoje minioje tą lemtingą naktį stovėjau ir aš, atėjusi prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų iš Konarskio gatvės, kurioje prie Radijo ir Televizijos pastatų budėjau kartu su savo buvusiais mokiniais. Prisimenu, kaip nuoširdžiai kartojau kunigo Roberto Grigo sakomus maldos žodžius, kaip visa širdimi jutau aktorės Virginijos Kochanskytės deklamuojamų patriotinių eilių prasmę, kaip tikėjau antro aukšto lange pasirodžiusio Vytauto Landsbergio žodžiais, jog mūsų laisvės niekas neatims.

Ruošdamasi mūsų susirinkimui, Zita Dailidienė parašė esė apie Tėvynę, o Lukrecija Kalnienė sukūrė eilėraštį.

Įstrigę atminty iš tų laikų gal trys atsiminimai

Tai, kai suėjome visi į Vingio parką,
širdžių poetas į skiemenis dalijo žodį 
LIE TU VA,
o mes kartojom.
Ir tada kažkas, šalia stovėjęs, paėmė mano ranką,
žmogus tai svetimas,
bet va delnai sudarė šventą sąjungą.
Palaimino ją žemė ir dangus.
O antras kartas buvo Baltijos kely,
ten vėl stovėjom rankom susikibę.
Nuo Katedros per visą Lietuvą plonytė linija,
kaip tautinė juostelė, margai graži, tvirta.
Delnai vėl sąjungą sudarė 
ir laimimo ją žemė ir dangus.
Ir trečias kartas buvo Sausio naktį.
Didžiulės baimės vedami, mes vėl stovėjom rankom susikibę.
Delnai taip spaudė vienas kitą, kad pirštai buvo kruvini.
Tik nepraraskim laisvės, nepraraskim...
Vėl laimino...
iš žemės – Protėviai, o iš dangaus – DIEVAI.
 

Manau, kad Lukrecijos eilės labai įtaigiai atspindi mūsų visų išgyvenimus, mūsų atmintį, kuri dar gyva tam, kad mūsų vaikai ir jų vaikų vaikai žinotų, kokia brangi yra LAISVĖ.

Gražina Mališauskienė, 21-osios grupės seniūnė
 

Kontaktai

MEDARDO ČOBOTO TREČIOJO AMŽIAUS UNIVERSITETAS
Studentų g. 39, 209a kab.
08106 Vilnius

I-IV nuo 11 iki 13 val., tel. 8 676 21 601

www.mctau.lt

El.p.

Įm. kodas 191904279
Sąsk. Nr. LT457290000001700205

Žemėlapis