Kalendorius

kovo   2024
Pr An Tr K Pn Š Sek
        1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30 31

Naujienų prenumerata

Sutinku su taisyklėmis
Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

Kalendorius

kovo   2024
Pr An Tr K Pn Š Sek
        1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30 31

Žmonės ir darbai, kuriais didžiuojamės

Vyriausiai Medardo Čoboto trečiojo amžiaus universiteto Literatūros fakulteto klausytojai, universiteto Garbės narei, trijų knygų autorei Vilijai JURĖNIENEI lapkričio 13 d. sukanka 95-eri metai.

MČTAU bendruomenė sveikina garbiąją Jubiliatę ir linki stiprios sveikatos, gražios bendrystės, daug šviesių, prasmingų akimirkų, Aukščiausiojo palaimos ir globos.

Dėkojame gerbiamai Vilijai, kad ji sutiko pasidalinti savo mintimis apie nueitą ilgą, sudėtingą kelią, apie meilę gyvenimui ir artimiausiems žmonėms, apie savo kūrybą, apie įkvepiančią bendrystę su Trečiojo amžiaus universiteto kolegomis.

Gerbiama Vilija, sulaukėte gražaus gyvenimo rudens. Pažvelgus į Jus – visada elegantišką, žvalią, nuotaikingą – nepasakytum, kad jūsų pečius slegia metų našta. Kodėl vieni sensta dejuodami, skųsdamiesi, o kiti – džiaugdamiesi kiekviena diena. Kokia yra ilgos, šviesios ir laimingos senatvės paslaptis?

Kad sulaukiau tokio vėlyvo gyvenimo rudens, kurį Jūs vadinate gražiu, joks mano nuopelnas. Kiek žmogui skirta, tiek ir gyveni. Pečius slegianti gyvenimo našta nėra didelis gėris ir su tuo susitaikyti ne taip jau ir paprasta, bet prisijaukinti tai, kas neišvengiama, yra būtina. Nuo to, kad būsi nelaimingas, dejuosi, niekas nepasikeis, o tuo labiau į gerąją pusę. Toli gražu ne viskas priklauso nuo mūsų pastangų, nes ir jaunystė, ir branda, ir senatvė susideda iš daugelio sudedamųjų dalių, kiekvienam kitokių, tačiau gera nuotaika ir sugebėjimas džiaugtis tuo, ką matai, ką girdi ir ką jauti dar niekam nepakenkė. Taigi tiek čia ir tos paslapties...

Ką veikėte per savo ilgą gražų gyvenimą? Kokia jūsų profesija, patirtis? Ar esate patenkinta tuo, ką veikėte, kuo domėjotės? Papasakokite apie savo šeimą.

Net nežinau nuo ko pradėti. Gyvenimas buvo ne tik ilgas, bet ir sudėtingas – su atradimais ir praradimais, ir „gražiu“ jo tikrai nepavadinčiau. Paprasčiausiai tai buvo gyvenimas, kuris kaip upė tekėjo patvindama ir nusekdama, bet tekėjo. Priklausau kartai, išgyvenusiai Antrąjį pasaulinį karą ir pokario metų tragizmą. Kartai, privalėjusiai išgyventi tikrąja to žodžio prasme. 1950 metais baigiau Lietuvių literatūrą Vilniaus universitete, bet lietuvių kalbos mokytoja Pagėgių vidurinėje mokykloje dirbau tik tris mėnesius. Didžioji gyvenimo meilė sugrąžino į Vilnių. Ištekėjau už tada dar jauno Lietuvos valstybinio dailės instituto dėstytojo ir „Vagos“ leidyklos vyriausiojo dailininko Eduardo Jurėno. Pradžia nebuvo lengva, nes pradėjome nuo nulio. Ne tik mums trūko absoliučiai visko, bet vis tiek buvome laimingi. Pakako, kad esame jauni, dviese, įsimylėję, kuriais likome, bent jau aš, visus kartu nugyventus 43 metus. Tai ilgas gyvenimo tarpsnis, kuriame ir saulė švietė, ir lijo, ir snigo, ir skaudėjo ne tik kojas, bet ir širdis. Užaugo ir savo gyvenimus susikūrė dukros Audra, Raminta ir Salvinija, anūkai Audrius ir Kristupas, tik jauniausias Julius, Amsterdamo universiteto doktorantas, dar to kūrimosi stadijoje. Auga proanūkiai Liepa ir Eduardas. Ne tik mes su vyru buvome žingeidūs, tai būdinga visiems mūsų šeimos nariams. Visiems viskas įdomu ir visko norisi. Nieko nėra amžino. Jau 27 metai, kai mano sutuoktinis ilsisi Vilniaus Antakalnio kapinių Menininkų kalnelyje, bet gyvenimas tęsiasi. Tiek apie gyvenimo pradžią ir šeimą, o su profesija sudėtingiau. Aplinkybės susiklostė, kad lietuvių kalbos mokytoja netapau ir literatūra tapo hobiu, bet labai pravertė dirbant Lietuvos dailininkų sąjungoje, kur teko nemažai rašyti, suprantama, ne grožinės literatūros tekstus.

Esate sakiusi, kad į universitetą daugiau kaip prieš dešimtmetį Jus atvedė klasės draugė. Ar buvote rašiusi iki ateidama į Literatūros fakultetą? Ar besimokydama fakultete tiek patobulėjote, kad parašėte ir išleidote net tris knygas – „Dėžutė su senais laiškais“, „Giminės“, „Pavogti laiškai“? Ką į jas sudėjote – prisiminimus, apmąstymus? Kam skirti tie laiškai?

Taip, į „senjorų“ universiteto Literatūros fakultetą atėjau sunkiai prikalbinta buvusios jo dekanės ir Utenos Saulės gimnazijos klasiokės Aldonos Jagminienės. Atėjau nenoromis, kaip jautis į skerdyklą. Seniai buvau palaidojusi vyrą, nebedirbau, šiek tiek reikalinga dar jaučiausi jauniausiam vienuolikmečiui anūkui Juliui. Visomis išgalėmis stengiausi jaustis dar nesanti gyvenimo paraštėje. Stengiausi, bet iki paraštės jau buvo visai arti. Atėjimas į šį fakultetą man padovanojo antrąjį kvėpavimą, o svarbiausia, paakino į rankas paimti rašiklį. To rašymo pradžia buvo nei šiokia, nei tokia, nes staiga susiklosčiusioje situacijoje pati nesusigaudžiau. Taškus ant „i“ sudėjo aštuoniasdešimt penktojo gimtadienio proga jauniausios dukters Salvinijos iniciatyva išleista pirmoji knyga „Dėžutė su senais laiškais“, kuri lyg nuo kalno riedantis akmuo išjudino dulkėmis padengtą atmintį, ir rašiklio nebepadėjau. Gana greitai atsirado „Giminės“, o šiais metais ir „Pavogti laiškai“. Tai, apie ką rašau, esu išgyvenusi. Viskas tikra, tik perleista per savo supratimo prizmę. Suprantu, kad mano knygos nei meninės, nei išliekamosios vertės neturi, bet vis tiek rašau. Man atrodo, kad tai, ką parašau, skaitantįjį „užkabina“ ir įtraukia į savųjų prisiminimų užkaborius. Visų mūsų gyvenimuose buvo ir „dėžučių“ su senais ir nesenais laiškais, ir „giminių“, ir dar daug ko. Tereikia timptelėti virvutę ir prasidės... Gal tik su „pavogtais laiškais“ esu išskirtinė, nes abejoju, kad dar kam nors taip būtų nutikę. Klausiate, ar anksčiau esu rašiusi. Esu. Būdama šešiolikos parašiau vieną eilėraštį, o septyniolikos kažkokiam konkursui sukūriau net tris noveles apie pirmąją meilę su nelaiminga pabaiga. Mano bendramokslėms jos labai patiko. Kurgi nepatiks, tokios jaudinančios, net ašarą ištraukiančios.

Turite įgimtą pasakotojos talentą – jis turbūt slypėjo Jūsų genuose, bet rašyti pradėjote vėlai, nors ir turite humanitarinį išsilavinimą. Kur ten mūsų klasikei Žemaitei su Jumis lygintis – ji plunksną į rankas paėmė sulaukusi 50-ties, o jūs – perkopusi 80-ties metų slenkstį! Ar turite dar ir daugiau kūrybinių sumanymų?

Nežinau, kodėl Jums atrodo, kad turiu pasakotojos talentą ir dar įgimtą. Talentingų pasakotojų Lietuvoje pilna, tik su klausytojais didelė problema. Man pasisekė, nes turiu išskirtinę ir geranorišką „literatų“ auditoriją. Tai ypatingai juntu, kai pasisakau apie kurio nors iš mūsiškių naujai išleistą knygą ar skaitomą poeziją. Su kūrybiniais sumanymais mano amžiuje didelė problema. Tai, ką geriausio galėjo padovanoti gyvenimas, jau atsiėmiau ir dar su kaupu, tad nebėra prasmės besistengti. Bus kaip bus, o man beliko stovėti kelkraštyje ir pakėlus ranką mojuoti ateičiai, kaip mojuojama į šiltus kraštus išskrendančių gervių pulkui.

Kiekvienas kažką atsinešame iš savo gimtinės. Jūs išsaugojote tarmišką savo krašto kalbą, prabylate gražia uteniškių šnekta savo kūriniuose, dalyvavote ne viename tarmiškos kūrybos konkurse. Ką jums reiškia savo krašto tradicijos, papročiai, kaip jie vedė Jus per gyvenimą?

„Gimtinė“ – kiekvienam šventas žodis. Gimtinėje žengtas pirmas žingsnis, ištartas pirmas žodis ir atkąstas pirmas duonos kąsnis. Esu aukštaitė, todėl tik šį regioną ir pažįstu. Kad sužinojau, jog neužmiršau gimtosios tarmės, turiu padėkoti irgi Trečiojo amžiaus universitetui. Viename iš užsiėmimų keturiems literatams, tarp jų ir man, buvo pavesta paruošti trijų minučių trukmės tekstus savo gimtosiomis tarmėmis. Pabandžiau ir supratau, kad neužmiršau. Ir pasisek tu man taip. Šis tarmiškas trijų minučių „šedevras“, pavadinimu „Deklamacijas“, tapo 2009 metų Respublikinio tarmiškos kūrybos konkurso nugalėtoju. Tai bent staigmena! Viskas baigėsi tuo, kad aš tam konkursui vis ką nors parašau, patenku į geriausiųjų dešimtuką ir kasmet važiuoju į Raudondvarį skaityti. Tai mano gyvenimą gerokai paįvairina. Jaučiuosi lyg nuo žemės pakylėta. Esu tipiška aukštaitė, nes visada džiaugiuosi tuo, ką jaučiu, matau ir turiu, o visa kita – Dievo valioje.

Daugelį metų dirbdama Dailininkų sąjungoje, nuolat buvote apsupta kultūros, meno žmonių. Kokius įžymius žmones esate sutikusi savo gyvenimo kelionėje, kaip jie paveikė Jūsų pačios patirtį, pažiūras?

Dailininkų sąjunga, kurioje pradirbau daugiau kaip trisdešimt metų, buvo mano antrieji namai. Tai, kas ten vyko, ir man asmeniškai buvo svarbu. Vienodai svarbūs buvo ir Sąjungos vadovai, ir jos eiliniai nariai. Stengiausi visiems būti ne tik reikalinga, bet ir patikima, sugebanti bent jau paguodos ar palaikymo žodį laiku surasti. Dirbdama kūrybinėje organizacijoje turėjau galimybę asmeniškai pažinti ne tik iškiliuosius menininkus – skulptorius Juozą Mikėną, Gediminą Jokūbonį, Deimantą Narkevičių, tapytojus Antaną Gudaitį, Vytautą Mackevičių, Joną Švažą, Algimantą Švėgždą, Sofiją Veiverytę, grafikus Joną Kuzminskį, Rimtautą Gibavičių, Albiną Makūnaitę, Algirdą Steponavičių, tekstilininkus Juozą Balčikonį, Ramutę Jasudytę, bet ir dar daug kitų, nemažiau talentingų. Asmeniškai pažinau rašytojus Juozą Baltušį, Juozą Paukštelį, Alfonsą Maldonį, Vytautą Petkevičių, kompozitorius Eduardą Balsį ir Vytautą Klovą. Jų buvo daug, visų nesuminėsi. Skyrėsi jie amžiumi, pomėgiais, gyvenimo būdu, bendravimo formomis, bet niekada nepabrėžė savo išskirtinumo. Visi be išimties buvo paprasti, bent jau aš nei išdidžių, nei susireikšminusių nepažinojau, bet įdomumo šiems žmonėms tikrai netruko. Jau ko verta vien pažintis su Juozu Baltušiu!

Jums nesvetimas ir japoniškas lyrikos žanras – haiku. Pasidalinkite bent vienu Jums pačiai mieliausiu kūrinėliu.

Taip, buvo metai kai japoniškų haiku rašymu tiesiog mėgavausi. Kryžiažodžių sprendimą iškeičiau į jų rašymą. Viskas prasidėjo ne kur kitur, o tame pačiame Trečiojo amžiaus universiteto Literatūros fakultete, kur sužinojau, jog haiku – tai trijų eilučių, prasmę turintis tekstas. Pirmoje eilutėje penki skiemenys, antroje – septyni, trečioje vėl penki. Visą tekstą sudaro septyniolika skiemenų. Rašyti mėginome visas fakultetas, bet ilgiausiai tai dariau, ko gero, tik aš, net į abi pirmąsias knygas esu juos įdėjusi. Iki tikro japoniško haiku maniškiam buvo labai toli, bet vis tiek rašiau pasimėgaudama. Į trečiąją knygą jų nebedėjau. Atsisveikinau ir su jų rašymu. Sugrįžau prie kryžiažodžių sprendimo. Jūsų dėmesiui keletas mano haiku. Pradedu pirmuoju, baigiu paskutiniuoju:

Židinys dega, 
Širdies jis nebešildo,
Tik rankos šyla.
***
Dar noriu visko:
Dangaus mėlynės, miško,
Saulės ir žmogaus.
***
Kiekviena diena –
Tai tuščias lapas, 
Rašymui skirtas.
***
Mylėjau tave, 
Tikrai labai mylėjau,
Bet nepasakiau.
***
Neries vandenys
Nuplovė Vilniaus kojas
Basas ir šaltas.
***
Baugu kelionės
Į Anapilio sodus
Visiškai vienam.
 

Pasak Jūsų kolegų, esate Literatūros fakulteto siela, gebanti ne tik žaismingai pristatyti savo kūrybą, bet ir jautriai, subtiliai vertinti kolegų darbus, pasidalinti idėjomis, patarti, kur ir ką įdomaus pamatyti. Ką Jums pačiai davė fakulteto bendruomenė ir ko palinkėtumėte savo bendraminčiams?

Savo kolegas literatus vertinu, gerbiu ir myliu. Esu jiems dėkinga už kantrybę, klausantis manęs kalbančios, už širdies ir rankų šilumą, už tai, kas padeda pasijusti reikalinga. Tai žmonės, mylintys literatūrą, o dauguma ir patys valdantys plunksną. Esu dėkinga už dėmesį mano knygoms. Labai smagu, kad tai, ką rašau, jiems padeda sugrįžti į jų pačių praeitį, prisimenant datas, įvykius, bendrakeleivius ir pakeleivius.

Baigdama šį „jubiliejinį“, manau, ir paskutinį savo interviu, noriu savo kolegoms literatams, Garbės narių klubo nariams, rektoratui ir visai Trečiojo amžiaus universiteto bendruomenei palinkėti jeigu ne geros, tai bent pakenčiamos sveikatos ir kantrybės saugantis prakentėti Koronaviruso pandemiją, kaip Dievo rykštę, atsiųstą už padarytas ir dar nepadarytas nuodėmes.

Atsisveikindama jaučiuosi lyg būčiau atlikusi viso savo gyvenimo išpažintį. Nuodėmklausiui pasisakiau tik sunkiausias nuodėmes, daugybės smulkiųjų, tokių kaip sumelavau sutuoktiniui, be reikalo išbariau vaikus, pavydėjau kaimynei naujų importinių batų, norėjau, kad slapčia pabučiuotų geriausios draugės vyras ar tariau Viešpats vardą be reikalo, juk nei atsiminti, nei išvardinti neįmanoma.

Dėkoju Jums, gerbiama Jubiliate, už šiltą, nuoširdų pašnekesį ir linkiu sveikatos bei jėgų kuo ilgiau džiaugtis Gyvenimo teikiamomis dovanomis. Ir Jo rašomais laiškais...

Kalbėjosi Jadvyga Miniotaitė

Vilija Jurėnienė fakulteto ir universiteto renginiuose. MČTAU ir Literatūros fakulteto archyvo nuotr.

Kontaktai

MEDARDO ČOBOTO TREČIOJO AMŽIAUS UNIVERSITETAS
Studentų g. 39, 209a kab.
08106 Vilnius

I-IV nuo 11 iki 13 val., tel. 8 676 21 601

www.mctau.lt

El.p.

Įm. kodas 191904279
Sąsk. Nr. LT83 7290 0990 1557 6176

Žemėlapis

DĖMESIO! NEMOKAMOS MANKŠTOS SENJORAMS VILNIAUS KULTŪROS, PRAMOGŲ IR SPORTO RŪMUOSE (ŽIRMŪNŲ G. 1E) PIRMADIENIAIS IR TREČIADIENIAIS NUO 10 VAL. IR NBA AKADEMIJOJE (ŽEMYNOS G. 14) ANTRADIENIAIS NUO 8 VAL. 45 MIN. IR KETVIRTADIENIAIS NUO 8 VAL. 55 MIN.