Iš ciklo „Žmonės ir darbai“
Šiais mokslo metais pasikeitė net keturių Medardo Čoboto TAU fakultetų vadovai – Socialinės psichologijos, Kultūros, Politikos, teisės ir ekonomikos, Informacinių technologijų fakultetams pradėjo vadovauti nauji dekanai. Pažintį su naujaisiais dekanais pradedame nuo vieno didžiausių fakultetų: susipažinkime su Kultūros fakulteto dekane Violeta SKARŽINSKIENE, su jos regima fakulteto vizija, naujomis veiklos ir vadybos tobulinimo kryptimis, su turtinga į universitetą atsinešta profesine patirtimi ir įdomiais pomėgiais.
Kada Jūsų gyvenime atsirado Trečiojo amžiaus universitetas, kokie motyvai paskatino įsijungti į šią veiklą? Ar radote universitete tai, ko tikėjotės? Ar buvote tik klausytoja, ar iškart įsijungėte į organizacinę veiklą?
Trečiojo amžiaus universitetas mano gyvenime atsirado, kai 2017 metais baigiau darbinę karjerą. Apie TAU žinojau nemažai, nes mano vyras Vitalius jau kurį laiką aktyviai dalyvavo universiteto Politologijos fakulteto veikloje. Retkarčiais prisijungdavau prie jų renginių.
Kokią profesinę ir gyvenimišką patirtį, kokio krašto tradicijas atsinešėte į Medardo Čoboto TAU, ar radote kur pritaikyti savo žinias, savo pomėgius?
Patirtį, tiek profesinę, tiek ir gyvenimišką, visuomet taikome. Tiesa, darbe daugiausia reikalų teko turėti su tarptautiniais projektais, dažnai pasigendu to jausmo, kai viename kambaryje yra trisdešimties ar daugiau tautybių atstovų ir vieni kitus puikiai supranta. Teko kelis metus padirbėti ir Europos Komisijos Sveikatos direktorate, Grėsmių sveikatai skyriuje Liuksemburge. Tuomet pagrindinė problema buvo paukščių gripas, o dabar problema kartojasi, tik ji žymiai sudėtingesnė.
Neturiu stipriai išreikšto tėviškės jausmo. Mano seneliai buvo išvežti į Sibirą, tėvai kaip jauni specialistai gyveno ir dirbo keliuose miestuose, o aš nuo septyniolikos gyvenu Vilniuje, kurį ir laikau savo tikraisiais namais. Mėgstu keliauti, visame pasaulyje lengvai susišneku, todėl jaučiuosi labiau pasaulio piliete.
Šiais mokslo metais buvote patvirtinta Kultūros fakulteto dekane. Perėmėte didžiausią, populiariausią fakultetą iš patyrusios, autoritetą turinčios dekanės, šio fakulteto įkūrėjos, profesionalios gidės Aldonos Mikulionienės. Ar nesibaiminote imtis tokio iššūkio?
Manęs iššūkiai negąsdina, jų pilnas gyvenimas, juos reikia pasitikti, o ne bijoti. Greičiau neramu, ar liks laiko kitiems pomėgiams. O mūsų garbės dekanė Aldona Mikulionienė ir toliau žada aktyviai dalyvauti fakulteto veikloje, įkūrė klubą ,,Amoris Vilnensis“, žada mus ir toliau konsultuoti. Taip pat ir buvęs prodekanas Algimantas Petrauskas žada neapleisti fakulteto veiklos.
Ar tęsite per 25-erius metus susiformavusias fakulteto tradicijas, vykdysite tą pačią mokymo programą, ar ketinate pertvarkyti, keisti mokymo planus? Kokia Jūsų, kaip naujos dekanės, fakulteto vizija?
Per 25-erius metus buvo išgryninta puiki programa, jos tęstinumas tiesiog nediskutuotinas. Tačiau programai dabar suteikta struktūra, kuri bus tikslesnė, aiškiau atspindinti fakulteto keliamus tikslus. Programa bus įgyvendinama trimis pakopomis. Programa prasideda baziniu trejų metų kursu, kurio metu susiformuoja grupių bendruomenės, susipažįstama su esminiais valstybės ir jos kultūrinio gyvenimo momentais. Vėliau tęsis pagrindinės studijos pagal išsamią ketverių metų programą. Po jų – alumnų veikla pagal pačių grupių pageidaujamą tematiką. Šiais mokslo metais jau bus grupių, susipažįstančių su Lietuvos regionais, klausytojų tėviškėmis ar Vilniumi.
Fakultete net 29 grupės. Kokiu principu organizuosite jų veiklą, kaip palaikysite ryšį? Kaip esate numatę patobulinti fakulteto valdymą?
Fakultetas išties didžiulis, jo vadyba kelia daug iššūkių. Kartais apimdavo jausmas, kad nebeaprėpiame, nebesugebame pažinti visų. Vien seniūnių 29, kai susirenkame – pilnas kambarys, net negalime pasikviesti seniūnių pavaduotojų. Turime planų paskatinti bendravimą tarp grupių, tačiau žiūrėsime, kiek leis epidemiologinė situacija. Norėčiau, kad aktyviai dirbtų fakulteto taryba. Kartu su taryba skatinsime savanorystę, jau pradėjome mentorystės programą. Kiekviena nauja seniūnė ar kitokias naujas pareigas pradėjęs asmuo turi po mentorių, jau girdėjau puikių atsiliepimų apie pagalbą. Alumnų grupės šiuo metu gryninasi savo programas, diskutuoja ir tariasi dėl būsimos veiklos.
Sėkminga fakulteto veikla neįmanoma be darnios, susitelkusios komandos. Kas Jūsų pagalbininkai, kurie padės spręsti strateginius ir kasdienius klausimus?
Savo komanda labai džiaugiuosi. Rinkausi ją ne tik pagal gebėjimus, tačiau ir pagal žmogiškąsias savybes. Prodekanė Dalė Jasinskienė yra gerai pažįstama fakulteto klausytojams, yra lengvai bendraujanti, puiki organizatorė, todėl jos sritis ir bus organizacinis darbas. Prodekanė Rūta Kožemiakienė turi didžiulę administracinę patirtį, lengvai susidoroja su iššūkiais. Ji bus atsakinga už studijų programos įgyvendinimą. Menų istorijos katedrą perdaviau į puikias diplomatės ir didelės meno mylėtojos Irenos Ūsaitės rankas. Daug vilčių dedu į fakulteto tarybą, tikiuosi realaus jos darbo.
Kultūros fakultete sėkmingai veikia Menų istorijos katedra, Knygų klubas, Atminties klubas. Ar numatomi kokie nors pokyčiai jų veikloje?
Menų istorijos katedroje šiemet bus tęsiama programa, kuri nutrūko kovo mėnesį. Yra numatytos architektūros, muzikos pagrindų ir muzikos instrumentų kursų paskaitos, architektūros kurso ekskursijos. Kartu su naująja katedros vadove rengsime naujų kursų programas, tačiau kada jos startuos, priklausys labiau nuo viruso, negu nuo mūsų. Knygų klubas sėkmingai veikia, vadovė Aldutė Martinaitienė jau yra suplanavusi viso pusmečio veiklą. Apie ateities pokyčius Knygų ir Atminties klubuose dar diskutuosime.
Jūs su vyru Vitaliumi esate viena iš nedaugelio universitetą lankančių šeimų. Kuris kurį atsivedė į MČTAU, ar abu kartu nusprendėte prisijungti prie universiteto bendruomenės? Abu tapote matomi – Jūsų vyras dalyvauja projektinėje veikloje, yra Politikos, teisės ir ekonomikos fakulteto prodekanas. Jūs irgi padarėte „karjerą“ – tapote vieno didžiausių fakultetų dekane. Ar nekonkuruojate tarpusavyje?
Su vyru esame itin skirtingi žmonės, kartais pajuokaujame, ar turime ką nors bendro. Vitalius yra mokslų daktaras, paskendęs ,,užsienio“ (daugiausia Europos Sąjungos) reikaluose. Aš pati, nors ir dirbau gana techninį darbą, visada buvau ,,prie meno“: siuvau, mezgiau, tapiau, mokiausi ir užsiimu keramika, domiuosi mada, kuriu papuošalus. O jei rimtai, tai stengiamės vienas kitą paskatinti ir palaikyti. Net kai važiavau dirbti į Liuksemburgą, nebuvo jokios abejonės dėl gyvenimo kurį laiką atskirai. Atvirkščiai, buvo daug ir dažnų pasimatymų, kartu ragavome austres ir sraiges, kepėme putpeles dviejų kvadratinių metrų virtuvėlėje, mokėmės gaminti arklienos patiekalus, degustavome prancūziškus ,,kir rojal“, ,,pastis“, lankėmės Mozelio slėnio vyninėse.
Jeigu vėl būtų paskelbtas karantinas – ar esate pasirengę nuotoliniam mokymuisi ir bendravimui?
Aš esu pasirengusi, tačiau nesu tikra, ar visos seniūnės turės techninių galimybių. Planuojame organizuoti ir tarpusavio mokymus.
Kad geriau jus pažintume, pateikite daugiau įdomesnių faktų iš savo biografijos.
Baigiau organinės chemijos studijas Vilniaus universitete. Dirbdama Krašto apsaugos ministerijoje eksternu baigiau vadų kursus Karo akademijoje, turiu atsargos kapitono laipsnį. Kartu su bendraautoriais esu parašiusi knygą apie radiaciją. Būdama 50-ties baigiau dailės mokyklą ir eksponavau tris tapybos darbus dailės parodoje Nidoje. Dabar šoku MČTAU šokių studijoje. Mano kurtais papuošalais iš keramikos puošiasi nemažai vilniečių, taip pat ir MČTAU bendruomenės moterų, turiu nemažą papuošalų, taip pat kalėdinių žaisliukų kolekciją.
Kartu su vyru pragyvenome 36 metus, užauginome tris dukras.
Dėkoju už atvirą, nuoširdų pašnekesį, linkiu įgyvendinti visus kūrybinius sumanymus ir atrasti naujų veiklos ir saviraiškos sričių.
Kalbėjosi Jadvyga Miniotaitė
Nuotr. Violeta ir Vitalius Skaržinskai savo fakultetų išvykoje – baidarių žygyje Nerimi