Ta proga š.m. spalio 11 d. 19 val. 20 min. per LTV bus transliuojamas naujas filmas „1920. Didžioji diena“ (režisierius Andrius Lygnugaris, scenarijaus autorius prof. Alfonsas Eidintas). Filme vaidina Liubomiras Laucevičius, Jūratė Onaitytė ir kiti žymūs aktoriai. Įdomu pažymėti, jog kalbininką Joną Jablonskį vaidins jo anūkas prof. Vytautas Landsbergis.

Keli sakiniai apie Steigiamajį Seimą ir jo nutarimų istorinę reikšmę.

„Prisikėlusi lietuvių tauta reiškia savo valią pasauliui”, – rašė dienraštis „Lietuva”, 1920-05-15 dienos numeryje. Lietingą gegužės 15 d. šeštadienio pavakarę į Kauno teatro pastatą rinkosi išrinkti nariai ir iškilmių svečiai. Nuotaika pakili ir šventiška, daugybė žmonių veržėsi pamatyti pirmąjį visos Lietuvos rinktos suverenios savo valdžios – Steigiamojo Seimo posėdį. StS būtinybę numatė 1917 m. rugsėjo 18-22 d. lietuvių konferencija Vilniuje, tai pabrėžta Lietuvos Tarybos 1918 m. vasario 16 d. nutarime. Tą dieną baigėsi laikinumo laikotarpis – būtent StS turėjo pakeisti Laikinosios konstitucijos galiojimą, baigs savo darbą laikinosios vyriausybės. Jis turėjo nustatyti šalies santvarką, priimti konstituciją, paskelbti esmines reformas, nustatyti santykius su kaimynais. Remiantis 1919-11-20 Lietuvos Valstybės Tarybos priimtu (įsigaliojo 1919-12-02) Lietuvos Steigiamojo Seimo įstatymu, 1920-04-14–16 dienomis ir buvo išrinktas Steigiamasis Seimas (toliau StS). Visose po Pirmojo pasaulinio karo atsikūrusiose šalyse buvo renkami parlamentai. Lietuva negalėjo būti išimtis. Dėl daugybės priežasčių, kurias apsprendė 125 metus trukęs Rusijos imperijos valdymas, kaizerinės Vokietijos okupacija, karo metu nualintos ekonomikos apiplėšimas, nulėmęs jos karinį silpnumą ir teritorijos kontrolę, vykstantis karas ne karas su Lenkija, rinkimai į SS vėlavo.

Steigiamasis Seimas buvo reikalingas vidaus politiniam stabilumui, jis turėjo paneigti priešiškų jėgų kaltinimus, jog Lietuvoje žmonės nenori nepriklausomybės, kad tai tik saujelės žmonių išmislas. Rinkimai į StS parodė, kad daugumą balsų gavo lietuvių partijos, kurių nariai ir rėmėjai tikėjosi, kad išrinkus visų žmonių valdžią Lietuva gaus tarptautinį pripažinimą, ir ne tik de facto, bet ir de jure, kad būtų gautas tarptautinis pripažinimas; kol kas tik su Vokietija buvo geri santykiai, buvo įtampa dėl sienų netgi su Latvija.

Rinkimų įstatyme numatyta, kad turi būti išrinkti 112 StS nariai, lenkų okupuotose teritorijose – dar 108 nariai (Vilniaus apygardoje – 30 narių, Lydos – 29, Balstogės – 27 ir Gardino – 22 nariai). Atstovauti Mažajai Lietuvai turėjo būti išrinkti 9 nariai, o renkami jie turėjo būti faktiškai vien tik Klaipėdos krašte[1]. Taigi vietose, kur rinkimų į Steigiamajį Seimą surengti buvo negalima, turėjo būti išrinkti dar 117 narių, net penkiais daugiau nei visoje laisvoje Lietuvos teritorijos dalyje. Kadangi kovo 20 d. Lietuvos Taryba kooptavo į savo narius prūsų lietuvius J. Strėkį, K. Lekšą ir M. Jankų, ir buvo švenčiamas „dviejų seserų“ – Didžiosios ir Mažosios Lietuvos susijungimas, tačiau tai teliko simboliniu aktu, nes dar vasaryje į Klaipėdos kraštą įvedė kariuomenę prancūzai.

Posėdžio tvarkdario Vyriausybės kanceliarijos viršininko Stasio Lozoraičio užsakymu Valstybės spaustuvėj buvo pagaminti bilietai: žalieji (120) St. Seimo nariams, raudonieji (140) Vyriausybės nariams, Valstybės Tarybai, p. Valstybės Prezidentui, užsienio misijų šefams ir garbės svečiams, ir geltonieji (450) – privatiems asmenims.

StSeime buvo matomos politinių partijų įžymybės:

Krikščionių demokratų – Lietuvos valstybės Tarybos nariai K. Bizauskas, J. Staugaitis, A. Stulginskis, ministrai V. Čarneckis, E. Draugelis, kun. M. Krupavičius;

Socialistai liaudininkai K. Grinius, G. Petkevičaitė-Bitė, A. Rimka, M. Sleževičius;

Socialdemokratai S. Kairys, K. Bielinis, V. Požela, V. Čepinskis;

Žydai – LVT nariai S. Rozenbaumas, N. Rachmilevičius, O. Finkelšteinas, N. Fridmanas, M. Soloveičikas.

Tačiau dauguma StS narių visuomenei buvo mažai girdėti, nežinomi. Salėje 105 Seimo nariai. Balsuota buvo už partijų sąrašus. Paskelbta, kad per pirmus Lietuvoje visuotinius, lygius, slaptus, tiesioginius Seimo rinkimus (balsavo 90 % rinkėjų) pagal proporcinę sistemą išrinkta 112 (iki Seimo darbo pabaigos 150, iš jų 6 Vasario 16 Akto signatarai) atstovų: 59 jų priklausė krikščionių demokratų blokui, 29 – Lietuvos socialistų liaudininkų demokratų partijos ir Lietuvos valstiečių sąjungos blokui, 13 – Lietuvos socialdemokratų partijai, 10 mandatų gavo tautinės mažumos (žydai – 6, lenkai – 3, vokiečiai – 1), išrinktas 1 nepartinis.

Socialinė StS narių sudėtis: tarp 112 atstovų buvo 15 ūkininkų, 7 darbininkai, 4 amatininkai, 11 kunigų, 13 pedagogų, 11 teisininkų, po tiek pat gydytojų ir vaistininkų, 7 kariškiai, 15 valdininkų ir tarnautojų, 3 rašytojai ir tiek pat agronomų, 9 kitų profesijų nariai.

Pagal amžių StS labai jaunas: 1/3 narių neturėjo 30 metų, 40 proc. buvo nuo 31 iki 40 metų, 10 proc. vyresni nei 50 metų, išrinktos 5 moterys.

Valstybės prezidentas Antanas Smetona kalboje pasveikino Seimą, paskelbęs, kad pirmąjam posėdžiui pirmininkaus kaipo vyriausia amžiumi seimo narė rašytoja Gabrielė Petkevičaitė-Bitė. Ji nebuvo vyriausia amžiumi, nes vyriausias amžiumi StS narys buvo žydų frakcijos atstovas S. Rozenbaumas, tačiau jis nemokėjo lietuviškai, be to jis jau buvo išvykęs į Maskvą kaip Lietuvos derybų delegacijos narys tartis su Sovietų Rusija dėl taikos. Jauniausia Steigiamojo Seimo narė Ona Muraškaitė užėmė sekretoriaus vietą.

StS sveikino D. Britanijos, Latvijos, Lietuvos gudų, miestų atstovai, Vilniaus ir Vilniaus apskrities lietuviai. StSeimo pirmininku balsų daugumą išrinktas Aleksandras Stulginskis, iš visų 105 balsavusių gavęs 62 balsus. A. Stulginskis, tuo pačiu pradėjęs eiti ir Lietuvos prezidento pareigas, pasveikino StSeimą ir paskelbė Vasario 16 dienos akto pagrindu Lietuvos valstybės nepriklausomybę:

„LIETUVOS STEIGIAMASIS SEIMAS, REIKŠDAMAS LIETUVOS ŽMONIŲ VALIĄ, PROKLAMUOJA ESANT ATSTATYTĄ NEPRIKLAUSOMĄ LIETUVOS VALSTYBĘ, KAIPO DEMOKRATINĘ RESPUBLIKĄ, ETNOLOGINĖM SIENOM IR LAISVĄ NUO VISŲ VALSTYBINIŲ RYŠIŲ, KURIE YRA BUVĘ SU KITOM VALSTYBĖM)“[2]. Šios vienbalsiai priimtos deklaracijos reikėjo, nes komplikuotos valstybės atkūrimo eigoje buvo įvairių nepriklausomybės deklaracijų tekstų[3], be to, tokios deklaracijos priėmimo reikalavo ir kairiosios partijos, kadangi Lietuvos Taryba, paskelbusi Vasario 16-osios nutarimą, veikė Vokietijos okupacijos sąlygomis.

Deklaracijoje Lietuva paskelbta demokratine Respublika, o sąvoka „ennologinėmis sienomis” reiškė, pasak Mykolo Riomerio, kad „lietuviai sąmoningai priešpriešina etnologines ribas etnografinėms, nes pirmoji sąvoka yra platesnė ir leidžia prie Lietuvos prijungti tokias teritorijų atkarpas, kurios šiandien jau kalbiniu atžvilgiu nėra lietuviškos“.[4] Taigi StS sienų klausimo dar nelaikė išspręstu ir planavo prisijungti buvusias Lietuvos didžiosios kunigaikštystės žemes, kuriose jau buvo nekalbama lietuviškai.

StS pirmininkas A. Stulginskis, kadangi Steigiamasis Seimas nesuskubo sudaryti naujos vykdomosios valdžios, įgaliojo Valstybės prezidentą, Ministrų kabinetą, Valstybės kontrolę ir Vyriausią karo vadą eiti savo pareigas, kol Steigiamasis Seimas nurodys, kam bus pavestos šios pareigos. StS I-uoju sekretoriumi išrenkamas valstietis liaudininkas Ladas Natkevičius.

1920-06-19 patvirtinęs naują Kazio Griniaus vyriausybę, Steigiamasis Seimas dirbo iki 1922 m. spalio, dirbo intensyviai, sudaręs net 28 komisijas ir pakomises, kurios surengė apie 2000 posėdžių. Juose dėliotos reformos, įstatymai, kontrolės mechanizmai, derybų instrukcijos. Laikinąją Valstybės Konstituciją (1920-06), parlamento pirmenybę kitų valdžių atžvilgiu įtvirtinančią nuolatinę Lietuvos Valstybės Konstituciją (1922-08), kurioje lietuvių kalba įtvirtinta valstybine kalba, Žemės reformos įstatymą, Piniginio vieneto įstatymą, Lietuvos banko įstatymą (visi trys 1922).

1920-10–1921-02 Steigiamasis Seimas buvo išsiskirstęs. Lenkijos kariniams daliniams puolant Lietuvą Seimo atstovai gynė valstybę, tuo metu veikė Mažasis seimas.

StS ratifikavo svarbiausias tarptautines sutartis ir kruopščiai kontroliavo vyriausybių veiklą, paruošė sąlygas tam, kad 1921-09 Lietuva taptų Tautų Sąjungos nare, kad ją de jure 1922 m. pabaigoje pripažintų Didžiosios valstybės. Trumpai tariant, buvo pastatyta ant kojų šiuolaikinė Lietuvos valstybė.

Įvairiai susiklostė Steigiamojo Seimo narių likimai. Karininkas  Antanas Matulaitis, ėjo tada 25-uosius gyvenimo metus. Kilęs iš Marijampolės apskrities. Ateitininkas, šaulys. 1919 m. baigė Karo mokyklos II laidą, jis iš Seimo išeis į kovą, kai 1920 m. spalio mėn. Lenkijos kariuomenės L. Želigovskio rinktinės daliniai puls Vilnių. Mirtinai sužeistas, 1920 m. spalio 20 d. jis mirė nuo žaizdų Alytaus karo ligoninėje. Tai vienintelis Seimo narys, žuvęs mūšyje už Lietuvos laisvę.

3LietuvosSteigiamojo Seimo nariai kariškiai, atstovavę įvairioms parlamentinėms frakcijoms. Iš kairės sėdi: Petras Ruseckas, Feliksas Mikšys, Jonas Galvydis-Bikauskas, Konstantinas Žukas. Iš kairės stovi: Ladas Natkevičius, Klemensas Vaitekūnas, Vincas Šmulkštys, Antanas Matulaitis (žuvo kovų metu) Atspindžiai, 1920, Nr. 1, p. 2.

[1] Toks buvo Vyriausios rinkimų komisijos (VRK) sprendimas, priimtas 1920 m. sausio 24 d. posėdyje. Dokumentą pasirašė VRK pirmininkas P. Leonas ir sekretorius P. Ysakas. Nutarimas dėl atstovų skaičiaus nustatymo Laikinosios Vyriausybės žiniose (nr. 20) paskelbtas tik 1920 m. kovo 4 d., žr.: Lietuvos įstatymai. Sistematizuotas įstatymų, instrukcijų ir įsakymų rinkinys, Kaunas, 1922, p. 33.

[2] SSD, 1920 gegužės 15, 1 posėdis, p. 5.

[3] A. Stulginskis. Vasario Šešioliktoji, Tėvynės sargas, 1947 rugpjūtis. Nr. 1, p. 85.

Nerimo Stulginskiui galėjo kelti LVT prezidiumo 1918 m. vasario  28 d. (pasirašytas A. Smetonos, J. Šaulio, J. Staugaičio ir J. Šerno) laiškas Vokietijos reichskancleriui, kuriame Vokietijos vyriausybė buvo prašoma pripažinti Lietuvos nepriklausomybę, remiantis  1917 m. gruodžio 11 d. aktu, kuriame buvo sakoma, kad vasario 18 d. Tarybos nutarimas jokiu būdu neprieštarauja gruodžio 11  d. nutarimui. P. Klimas. Der Werdegang des Litauisches Staates, Suttgart, 1916, p. 116; LIŠ, t.III, p. 95-96.

[4] M. Römeris. Dienoraštis. 1920 m. kovo 16-oji-1921 m. sausio 12-oji/ Sudarytojas ir mokslinis redaktorius R. Miknys, 2011, p. 99. 

Prof. habil. dr. Alfonsas Eidintas

P.S. Habilituotas humanitarinių mokslų daktaras, profesorius, plačiai žinomas XX a. Lietuvos istorijos ir tarptautinių santykių istorijos tyrinėtojas, diplomatas, daugybės mokslinių, mokslo populiarinimo ir grožinės literatūros kūrinių autorius. Profesorius laukiamas Medardo Čoboto trečiojo amžiaus universiteto klausytojų lektorius. Jis mielai padeda susigaudyti sudėtingose istorijos ir politikos klausimuose.

Kontaktai

MEDARDO ČOBOTO TREČIOJO AMŽIAUS UNIVERSITETAS
Studentų g. 39, 209a kab.
08106 Vilnius

I-IV nuo 11 iki 13 val., tel. 8 676 21 601

www.mctau.lt

El.p.

Įm. kodas 191904279
Sąsk. Nr. LT457290000001700205

Žemėlapis