Jaunesni bėga greičiau, bet vyresni žino trumpesnį kelią. Ursula von der Leyen

Jeigu mes bandytume išvesti paralelę tarp užsienio kalbų mokymo (mokymosi) vyresniame ir jaunesniame amžiuje, tai darbe su vyresniaisiais (senjorais) atrastume daug savitų, neįprastų ir todėl mūsų ypatingo dėmesio vertų aspektų, kurie veda prie modifikuotos, specifinės dėstytojo didaktinės veiklos, mokant užsienio kalbos. Kitoks susiklosto ir dėstytojo emocinis santykis su besimokančiaisiais. Dauguma ateinančiųjų mokytis kalbų į MČTAU dažniausiai žino vienos ar kitos kalbos pasirinkimo motyvus, bet neretai jaučia nepasitikėjimą savimi: kokia bus grupė, ar suprasiu dėstytoją, ar pajėgsiu „eiti“ su visais, ar „nepaves“ atmintis, ar apskritai ką nors išmoksiu? Yra ir tokių, kurie neabejoja, kad gerai išmoks šnekėti svetima kalba, bet tikisi tai padaryti per labai trumpą laiką. Turėtume suprasti, kad kalbos mokymasis yra ilgas, nesibaigiantis ir sudėtingas procesas.

Ką daryti kolegoms dėstytojams, kad nebūtų nuvilti ir neprarastų motyvacijos bei noro mokytis nei vieni, nei kiti? Ir kad kalbos mokymasis taptų malonus ir duotų rezultatą? Į paskutinį klausimą būtų galima atsakyti labai lakoniškai: kalbos mokymasis Trečiojo amžiaus universitete yra malonus, bet kalbos išmokimas – tiesiogiai priklausomas nuo senjoro noro mokytis, motyvacijos, darbštumo ir sugebėjimų.

Šio rašinio tikslas – pabandyti išsklaidyti jūsų, pradedančiųjų mokytis užsienio kalbos, abejones, baimes, nepasitikėjimą savo jėgomis ir supažindinti su pagrindiniais metodinės veiklos principais, kuriais remiasi mūsų dėstytojai savo praktiniame darbe.

Rašinys daugiau skiriamas tiems, kurie tik pradeda mokytis svetimų kalbų Trečiojo amžiaus universitete, bet viliamės, kad ir kiti besimokantieji ras, kas jiems aktualu. Mes tikimės, kad autorių mintys nors bent kiek padės jums drąsiau jaustis užsiėmimuose, geriau suprasti dėstytojų darbo metodus ir tikslus bei geriau suvokti, kas jums svarbiausia mokantis kalbos.

Kalbant apie užsienio kalbos mokymo(si) tikslus ir metodus, turėtume atskirti pradedančius mokytis kalbos nuo nulio ir tuos, kurie jau susipažinę su pasirinktos kalbos bazine kompetencija (žiniomis). Pastarųjų grupėje bazinės kalbos žinios kartais būna gana skirtingos ir tai sukelia kai kokių sunkumų tiek dėstytojui, tiek besimokančiajam. Nusiminti nereikėtų – dėstytojui padedant ir besimokančiajam rodant pastangas, žinios po kurio laiko susilygina. Juolab, kad nemažai laiko skiriama kartojimui, kas yra bene svarbiausias dalykas mokant vyresnio amžiaus žmones. O jeigu tai neįvyksta, ieškoma galimybių besimokantįjį perkelti į kitą grupę.

Užsienio kalbos mokymo(si) tikslas mūsų fakultete – iš(si)ugdyti elementarią kalbos komunikacinę kompetenciją, t.y. suprasti ir susikalbėti įvairiose kalbinėse (praktinėse gyvenimo) situacijose.

Per užsiėmimus mes mokome skaityti, rašyti, suprasti iš klausos ir kalbėti. Pagrindinis mūsų uždavinys ir jūsų noras – susikalbėti užsienio kalba. Kad nenusiviltumėte mokymu ir pačiu savimi, norime jums priminti, kad  kalbėjimo įgūdžių formavimas užima daugiausia laiko, ir reikalauja daug jūsų pačių ir dėstytojo pastangų. Tai yra ilgas ir nesibaigiantis procesas. Todėl nenusiminkite, jeigu pajusite, kad kalbėjimo užduotys jums sunkiai sekasi. Svarbiausia – jūsų nusiteikimas, darbas ir pasiryžimas. Ir atsakymas į tai, kodėl užsienio kalbos mokymas(sis) mūsų universitete tęsiasi neribotą laiką.

Jūs taip pat turėtumėte žinoti, kad dėstytojas nemoko skaitymo, rašymo, supratimo iš klausos ir kalbėjimo atskirai arba etapais. Tai vyksta organiškai kiekviename užsiėmime, dažnai besimokantiems to net nepastebint.

Ir nors dėstytojai, kaip ir jūs, būna skirtingi pagal savo charakterį, pagal savo temperamentą, turi skirtingą patyrimą ar skirtingai renkasi dėstymo metodus bei užsiėmimo struktūrą, egzistuoja klasikiniai pagrindiniai užsienio kalbos dėstymo metodai ir jų seka, kurių laikosi kiekvienas dėstytojas, mokydamas užsienio kalbos. Mes norime jums priminti kai kuriuos iš jų ir tuo pačiu padėti jums „įsijausti“ į kalbos mokymą(si) ir palengvinti kalbos išmokimo procesą.

Kiekvienos kalbos pagrindas yra abėcėlė, tam tikrų raidžių (garsų) junginių, žodžių, frazių tarimas, kirčiavimas. Vėliau seka svarbiausios kalbėjimo frazės, jų vartojimas sakiniuose, sakinio intonacija, sakinių jungimas į trumpus tekstus ir t.t. Visa tai yra kalbos mokymo(si) pradmenys. Nepraleiskite jų pro pirštus, nes toliau mokantis pajusite atsiradusias spragas.

Namą pradedame statyti nuo pamato, o kalboje pamato vaidmenį atlieka gramatika, kuri dėstoma koncentriškai, t.y. nuo paprastų gramatinių reiškinių aiškinimo ir įtvirtinimo pereinama prie sudėtingesnių gramatinių struktūrų. Patartina užsirašyti ir stengtis įsidėmėti dėstytojų aiškinamus ar atlikti papildomus pratimus. Ir drąsiai klausti, ko nesupratote.

Viena iš svarbiausių užsienio kalbos mokymo(si) sudėtinių dalių yra žodyno įsisavinimas. Jis dažniausiai vyksta pagal temas, nuolat, kiekviename užsiėmime. Čia iškyla vadovėlių svarba, nes jie dažniausiai turi tematinę struktūrą ir yra būtina darbo priemonė tiek dėstytojui, tiek studentui. Daug diskutuojama apie šiuolaikinių vadovėlių kokybę, tematiką, jų pritaikomumą darbe su senjorais ir t.t. Tačiau iki šiol nėra parašyta užsienio kalbos vadovėlių, skirtų vien tik senjorams. Todėl visa tai reikėtų turėti omenyje ir pasikliauti dėstytojų patyrimu bei išmone, pritaikant turimą vadovėlį senjorų interesams, renkantis temas ir papildomą medžiagą.

Mokantis žodžių, pradedama nuo žodžio tarimo, pagrindinių formų (jeigu tokios kalboje egzistuoja), reikšmių, junginių su atitinkamu žodžiu išsiaiškinimo, žodžių įtvirtinimo pagal vadovėlyje pateikiamus arba dėstytojo parengtus pratimus, klausimų ir atsakymų, situacijų sudarymo su temos žodžiais, žodžių vartojimo dialoguose, monologuose, rašiniuose ar asmeniniuose pasakojimuose, projektuose ir t.t. Žodžių įtvirtinimo metodiką kiekvienas dėstytojas pasirenka pats, todėl galite tikėtis, kad šioje veikloje jums teks patirti daug naujų, dar neišbandytų metodų ir pasirinkti tai, kas jums labiausiai „prie širdies“. Dėstytojai dažniausiai paaiškina pratimų ar užduočių tikslus, neaiškias vietas ar formuluotes. Jūs privalote klausti, kas neaišku, ir aktyviai dalyvauti užsiėmime, nebijoti kalbėti, fantazuoti, filosofuoti, nesijaudinti dėl klaidų, nes jūsų ir mūsų tikslas vienas – susikalbėti! Taip, dėstytojo tikslas – mokyti jus kalbėti taisyklingai, todėl jis privalo atkreipti dėmesį į jūsų klaidas, jas paaiškinti ir pataisyti. Bet tai neturėtų trukdyti ir vieniems, ir kitiems siekti bendro tikslo – susikalbėjimo užsienio kalba. Metodinėje literatūroje tai vadinama kalbėjimo įgūdžių ugdymu. Šis procesas vyksta, kaip jau minėta, nuo pirmojo užsiėmimo per visas kalbos mokymo(si) stadijas, taikant daugybę specialių pratimų ir užduočių, skirtų kalbėjimui ugdyti.

Mes tikimės, kad bendromis senjorų ir kolegų dėstytojų pastangomis žingsnis po žingsnio, su gera nuotaika ir nusiteikimu sieksime prakalbėti pasirinkta užsienio kalba, nes kaip pasakė Martin Luther „niekas nežino, ką jis gali, kol nepabando“.

Todėl mokykimės užsienio kalbų MČTAU užsienio kalbų fakultete!

Doc. dr. Astutė Beniulienė, vokiečių kalbos dėstytoja