Viename iš 12-kos fakultetų
Lapkričio 15 d. Kultūros fakulteto dekanės Aldono Mikulionienės pakviesti į Vilniaus įgulos karininkų ramovės salę rinkosi šio fakulteto klausytojai. Daugiausiai prigužėjo trečiakursių ir ketvirtakursių, mat jie šiais metais, rinkdamiesi edukacinius renginius, dėmesį dažniau kreipia į katalikų bažnyčių ir vienuolynų atsiradimą, istoriją, jų išlikimą, įvairių religinių konfesijų gyvavimą, reformacijos plėtrą. Jau yra aplankę daugelį Vilniaus bažnyčių, keletą vienuolynų, religinių bendruomenių institucijų, bendravę su kunigais ir vienuoliais. Mokslo metų pabaigoje edukacinių kelionių po Lietuvą metu aplankė žymiausius architektūrinius religinius pastatus tiek Aukštaitijoje, tiek Žemaitijoje. Galima sakyti, kad į salę susirinkusiems klausytojams konferencijos tema „Vienuolynų kelias į Lietuvą“ jau kažkiek žinoma, juos dominanti, skatinanti sužinoti dar daugiau ar sujungti ir apibendrinti jau turimas žinias.
Sveikinimo žodį tarė MČTAU rektorė dr. Zita Žebrauskienė. Dekanė pristatė istoriką, humanitarinių mokslų daktarą, Lietuvių katalikų mokslo akademijos akademiką, „Bažnyčios istorijos studijų“ vyr. redaktorių, Vilniaus universiteto docentą Liudą Jovaišą. Jo paskaitos tema – „Gyvenimas vienuolyne“. Vilnių, pasak pranešėjo, galima laikyti tikru vienuolynų miestu: XVIII a. Lietuvoje veikė 339 vienuolynai. Juose glaudėsi apie 4,5 tūkstančio katalikų vienuolių. Buvo dar stačiatikių ir graikų apeigų katalikų. Vilniuje buvo 21 vyrų ir 6 moterų katalikių vienuolijos. Vienuolinio gyvenimo esmė – krikščioniško gyvenimo tobulinimo siekis, sekant Kristų ir vadovaujantis evangeliniais patarimais. Vienuoliniam gyvenimui būdinga klauzūra (pasaulio atsisakymas) ir tonzūra (sekimas Kristumi), skaistumo, neturto ir klusnumo įžadai, gyvenimas bendruomenėje (beveik visada), Dievo garbinimas Valandų liturgijos malda. Tik nedidelė dalis vienuolių gyveno atskirai nuo bendruomenės. Bendruomeninis gyvenimas apsaugo nuo savanaudiškumo, skatina tarnauti kitiems. Anot tėvo Bazilijaus, bendruomenėje žmonės vienas kitą papildo. Išsiskyrė benediktinai, kurie gyveno sėslų, uždarą gyvenimą vienuolyne ir meldėsi giedodami.
Istorikas aptarė gyvenamąją erdvę ir aplinką vienuolyne. Pasakojimą iliustravo foto skaidrėmis iš žymiausių buvusių ir esančių vienuolynų (Pažaislio, Vilniaus jėzuitų kolegijos, bernardinų ir kt.). Vienuolio apranga susiformavo pirmaisiais krikščionybės metais. Drabužis (abitas) nebuvo spalvingas dėl kuklumo ir neturto. Pagrindinės spalvos – juoda, ruda, balta, pilka (kartais derinamos skirtingos). Pagal aprangą galima spėti, kokios tai vienuolijos narys. Lektorius kalbėjo apie vienuolinę formaciją – įstojimą ir kandidatavimą, įvilktuves ir vardo pasirinkimą, naujokyną (noviciatą), įžadus. Susipažinome su klasikiniais vienuolinio gyvenimo būdais, kurie susiformavo jau nuo VI a. (Šv. Benedikto regulos vienuolijos), vėliau atsirado reguliniai kanauninkai (nuo XI a.), elgetaujančiosios vienuolijos (nuo XIII a.), reguliniai dvasininkai (nuo XVI a.). Benediktiniškos vienuolijos yra senos liturginės maldos saugotojos ir puoselėtojos. Jose svarbu Švento Rašto skaitymas ir apmąstymas maldoje. Regulinių kanauninkų gyvenimas panašus į benediktinų, tik jie atlieka sielovados darbą parapijose. Pranciškonai atsisakė bet kokios nuosavybės ir gyveno iš išmaldos, iš aukų. Kūrėsi didžiuosiuose miestuose, buvo mokyti, studijavo, kad galėtų atlikti sielovados darbą. Pranciškonai vienuoliai neužsisėdėdavo vienoje vietoje, kraustėsi iš miesto į miestą, buvo misionieriai. Vienas iš viduramžių šventųjų misionierių buvo legendinis Šv. Brunonas Kverfurtietis (Bonifacas), 1009 m. pagonių nužudytas Lietuvos pasienyje. Tada pirmą kartą paminėtas Lietuvos vardas. Iki XIX a. vyravo vyrų vienuolynai, o dabar moterų vienuolynų daugiau. Moterų vienuolių gyvenimas vienuolynuose iki XVIII a. pab. buvo uždaras, jos negalėjo laisvai veikti visuomenėje. Į vienuolynus priimdavo tik turtingas kandidates, kurios galėjo atsinešti didelį kraitį. Vėliau prie bažnyčių radosi neturtingos moterys, vadinamos davatkomis, kurios buvo netekėjusios, mėgdžiojo vienuoles ir patarnavo bažnyčioje.
Po pertraukos Kultūros fakulteto dekanė A. Mikulionienė pristatė paskaitos „Ankstyvieji ir vėlyvieji vienuolynai Lietuvoje“ pranešėją istorikę Mortą Baužienę. Ji istorinio paveldo tema išleido ne vieną knygą: „Šv. Mykolo bažnyčia Vilniuje“ (2004 m.), „Senojo Vilniaus architektūra: Mečislovo Sakalausko fotografijose“ (2013 m.), „Pasižvalgymas po senojo Vilniaus mūrus“ (2012 m.), „Pasižvalgymas anapus Vilniaus miesto gynybinės sienos“ (2015 m.) ir naujausia, išleista šiemet, „Pasižvalgymas po Vilniaus apylinkes“. Autorės pasižvalgymų knygas galėjome nusipirkti pertraukos tarp pranešimų metu ir pasibaigus konferencijai, netgi su autografu.
Šiose knygose istorikė vedžioja skaitytoją po įdomius istorijos-architektūros objektus, pasakoja su jais susijusias istorijas, remdamasi gausia istorine medžiaga ir faktais, iliustracijomis. Vienas iš dėmesio objektų – vienuolynai, jų istorija ir architektūra. Klausytojų dėmesį tiesiog užpylė istorinių faktų, datų, įvykių gausa su iliustracijomis. Vienuoliai kartu su vokiečių pirkliais nuo XII a. kūrėsi Livonijoje ir skelbė Evangeliją šiauriniams lietuvių kaimynams. Nuo Lietuvos krikšto, nežiūrint istorinių ir religinių peripetijų bei vidinių vienuolijų skilimų, pranciškonai buvo bene populiariausi vienuoliai Lietuvoje, daug nusipelnę krašto evangelizavimui bei švietimui. Stačiatikiška vienuolių tradicija Vilniuje gyvuoja jau nuo XIV a. Tad dabar prie Vilniaus Šv. Dvasios cerkvės veikiantis vienuolynas yra tos tradicijos gyvas liudytojas ir atstovas. Krikštas davė pradžią vakarietiškų kontempliatyvių vienuolijų kūrimuisi etninėje Lietuvoje. Vytautas Didysis buvo pirmasis Benedikto regulos vienuolių fundatorius, apie 1405 m. juos įkurdino Senuosiuose Trakuose. Plintant reformacijai įvairios religinės bendruomenės statėsi vis daugiau kulto pastatų ne tik dideliuose miestuose, bet ir mažose gyvenvietėse. Statybų iniciatoriai ir užsakovai buvo Didysis kunigaikštis, didikai, bajorai, smulkieji feodalai, atskiros religinės bendruomenės. Bernardinų bažnyčia ir vienuolynas apie 1469 metus įsikūrė prie pat Vilniaus miesto gynybinės sienos. Moterų bernardinių tretininkių vienuolynas – seniausias Lietuvoje moterų vienuolynas. 1471 m. bernardinai veiklą pradėjo Kaune. Santakos slėnyje jų vienuolynas ir bažnyčia. Didikai Valavičiai pakvietė bernardinus į Tytuvėnus, jiems vienuolyną įsteigė Trakuose. 1553 m. paminėti Vilniuje domininkonai kaip elgetaujančių vienuolių ordinas. 1595 m. įkurta Šv. Jackaus Lietuvos domininkonų provincija. Jiems priklausė Šv. Dvasios bažnyčia, Šv. Apaštalų Jokūbo ir Pilypo bažnyčia. Prie Dievo gailestingumo bažnyčios jie turėjo špitolę. 1615 metais pastatyta bažnyčia ir vienuolynas Merkinėje. Merkinės domininkonai dalyvavo 1863 m. sukilime. Po sukilimo beveik visi katalikų vienuolynai, išskyrus po vieną vienuolyną vyrams ir moterims, buvo uždaryti. Seni vienuoliai buvo suvežti į šiuos vienuolynus, kad išmirtų, jaunesni išvaikyti. Uždaryti ir žymūs architektūriniai ansambliai Žemaičių Kalvarijoje bei Kaune, kur caro laikais buvo cerkvė, sovietiniais – kino teatras. Elgetaujančių vienuolių Augustinų ordino vienuolynų Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje buvo net aštuoniolika. Žymiausi Videniškių, Medininkų, Vilniaus Užupio, Paberžės, Šv. Petro ir Povilo bažnyčia ir vienuolynas Vilniuje. Žymiausias benediktinių moterų vienuolynas prie Šv. Kotrynos bažnyčios, į kurį didelį kraitį atnešė įstodamos Pacų ir Chodkevičių dukros. Vilniuje buvo net 5 karmelitų bažnyčios. Šv. Jurgio bažnyčia, Jurgio Radvilos pastatyta mūšiui prie Klecko atminti XVI a. pradžioje, o XVII a. prie Rūdininkų įsikūrė basieji karmelitai, kur dabar Visų Šventųjų bažnyčia, Šv. Teresės bažnyčia prie Aušros vartų. Jėzuitai atkeliavo iš Lenkijos. Žygimantas Augustas jiems skyrė žemes, Steponas Batoras jas pagausino. 1608 m. įkurta atskira nuo Lenkijos Lietuvos jėzuitų provincija. Jėzuitų konkurentai buvo Pijorai, pasireiškę kaip švietėjai, mokytojai, gavę leidimą laikyti kolegijas. Po 1831 ir 1863 metų sukilimų vienuolynai buvo uždaryti, vienuoliai išvaikyti.
Pranešimo tema ne tik įdomi, bet ir labai plati. Visų klausytojų vardu Kultūros fakulteto dekanė padėkojo pranešėjai, o klausytojus paskatino ir toliau domėtis vienuolynų istorija, juose lankytis. Vienuolynai per amžius buvo neatskiriama kultūros ir kraštovaizdžio dalimi ne tik Vakarų Europoje, bet ir Lietuvoje. Iš Europos atkeliavę vienuoliai į mūsų šalį atnešė aukštesnę dvasinę kultūrą, mokslo naujoves, steigė mokyklas, kolegijas. Jėzuitai 1570 m. Vilniuje įkūrė kolegiją, kuriai po 24 metų (1579) buvo suteiktos universiteto teisės. Vienuolijų veikla nemaža dalimi nulėmė ir visos šalies istorijos tėkmę – šiandien Lietuva yra vyraujančios katalikiškos tradicijos kraštas.
Konferencijos tema „Vienuolynų kelias į Lietuvą“ išplėtė žinias ir supratimą tos mūsų šalies istorijos, kuri sovietmečiu (kai mokėmės ir studijavome) buvo ištrinta, neprieinama, suklastota. Istorija gyva ir priklauso mums tiek, kiek mes ją atsimename, branginame, norime pažinti ir išsaugoti ne tik sau, bet ir ateinančioms kartoms.
Dalia Sinkevičienė, Kultūros fakulteto 13 grupės seniūnė
Donės Martinaitytės nuotr.
