Vasaros reportažai
Gražus Jonavos kraštas, išgarsėjęs dėl didžiųjų savo sūnų – teisės daktaro, reformacijos idėjų skleidėjo Abraomo Kulviečio, gydytojo, žurnalisto Homero „Odisėjos“ vertėjo Jeronimo Ralio, inžinieriaus ir architekto Vaclovo Michnevičiaus, poeto, dramaturgo Petro Vaičiūno veiklos.
Jonavos krašte, beveik pačiame Lietuvos viduryje, įsikūrę pusseptinto šimto metų gyvuojantys Žeimiai. Žeimiuose, savo gimtojoje sodyboje įsikūręs MČTAU mecenatas, labai aktyvus Garbės narių klubo dalyvis Kazys Mackevičius, pakvietė į savo namus visą Garbės narių klubą, o kartu keliauti į Žeimius maloniai sutiko rektorato nariai, Meninės saviraiškos fakulteto dekanė Janina Izabelė Bražiūnienė ir jos vadovaujami „Romantikai“.
Pakeliui į Žeimius buvo aplankyta Elektrėnų Švč. Mergelės Marijos, Kankinių Karalienės bažnyčia, stovinti netoli Elektrėnų marių kranto.
Pro gražius ežerėlius, per Žaslių miestelį, per stebuklą išsaugojusį kai kuriuos žydų miestelio bruožus, važiavome toliau. Nenuilstantis etnologijos profesorius Jonas Mardosa, mielai sutinkantis ne tik skaityti paskaitas, bet ir lydėti MČTAU senjorus kelionėse, gerokai nustebino mus, pasakydamas, kad Žasliuose yra Tado Blindos aikštė. Žemaičiams pasidarė pavydu ir nesuprantama, kaip su Žasliais galėjo būti susijęs jų herojus (o iš tiesų vikrus arkliavagis ir reketininkas). Profesorius pasakė, kad Žasliuose buvo filmuotos finalinės serialo „Tadas Blinda“ serijos, nes žemaičių miestelis Luokė, kuriame rutuliojosi tikroji Tado Blindos istorija, neturi tokios puikios bruko aikštės.
Galingų „Achemos“ statinių šešėlyje beveik išnyko Skaruliai. Tik XVII a. pradžioje statyta Skarulių Šv. Onos bažnyčia liudija, kad kelis šimtmečius čia kunkuliavo gyvenimas ir kad šalia Skarulių atsirado miestelis, šiandien žinomas Jonavos pavadinimu.
Jonavoje užtrukome kiek ilgiau, nes norėjome aplankyti Jonavos šv. Apaštalo Jokūbo bažnyčią, Ramybės skverą, kuriame amžinu miegu miega garsusis „Odisėjos“ vertėjas, tarsi ketina nuo postamento nužengti garsus jonavietis Bronislovas Lubys.
Dar aplankėme Šveicariją, nustebinusia tvarkingumu, namų gražumu – kai kas iš mūsų svajingai pasakė, kad norėtų čia gyventi.
Ant aukštos kalvos didingai remia dangų tarybiniais laikais pastatytas obeliskas Abraomui Kulviečiui atminti. Pasidairius nuo tos kalvos, kyla mintis, kad mažiausiai pusė Lietuvos matyti. Ir kokios gražios Lietuvos!
Galiausiai, pasiekę Žeimius, buvome priblokšti bažnyčios, dvaro rūmų, skulptoriui Konstantinui Bogdanui ir architektui Vaclovui Michnevičiui skirtų skverų gražumo, mus priėmusio Kazio Mackevičiaus vaišingumo.
Keliavome namo, pro autobuso langus matėme puikius Vidurio Lietuvos lygumų laukus ir kartojome: „Lietuva Tėvyne, tu graži šalelė“.
Dr. Vida Kniūraitė, Istorijos fakulteto dekanė
Gražinos Banevičienės nuotr. Medardo Čoboto TAU facebook