Reportažas iš auditorijos
Vasario 28 d. prof. dr. Jonas Mardosa buvo pakviestas perskaityti paskaitą apie Užgavėnių papročius Lietuvoje Istorijos fakulteto klausytojams. Užgavėnės jau čia pat, todėl siūlome susipažinti su prof. J. Mardosos paskaitoje išdėstyta Užgavėnių kilme, papročiais, persirengėlių linksmybėmis, tradiciniais Užgavėnių valgiais.
Profesoriaus paskaitą papildė MČTAU Meninės saviraiškos kolektyvo „Romantikai“ (vadovė Izabelė Bražiūnienė) parengtas tikras Užgavėnių karnavalas – visas pulkas persirengėlių, su ubagų dainom, linksmais šokiais ir rateliais šauniai išvarė žiemą iš mūsų kiemo.
Tad, kol dar nevėlu, gaminkitės kaukes, kepkite blynus ir ruoškitės linksmoms Užgavėnių šėlionėms!
Užgavėnės švenčiamos antradienį, likus 46 dienoms iki Velykų. Todėl neturi pastovios datos ir priklauso nuo Velykų, kurios švenčiamos mėnesio laike po pavasario lygiadienio, atėjus mėnulio pilnačiai. Todėl vienais metais Užgavėnių linksmybės gali vykti netgi vasario pirmoje pusėje, kitais – jau kovo pradžioje. Todėl nėra visiškai tikslus sovietmečiu, kovojant su religija įsigalėjęs požiūris, kad Užgavėnės yra žiemos išvarymo šventė. Ir ne vien dėl gamtinių priežasčių. Pirmiausia, tai krikščioniškame pasaulyje išplitusi šventė, nes pirmąją Gavėnios dieną, trečiadienį, prasideda rimties, susikaupimo ir XX a. pirmoje pusėje dar dažno žmogaus gyvenime buvęs ikivelykinis pasninko laikotarpis. Todėl Gavėnios išvakarėse gausiai ir dažnai valgyta, turėti tradiciniai valgiai. Plačiausiai žinomi blynai, kurie Lietuvoje labiau paplitę Žemaitijoje, mažiau –Aukštaitijoje. Na, o Užnemunės dzūkai XX a. pradėjo Užgavėnės stalui gaminti žagarėlius.
Lietuvoje pirmosios žinios apie Užgavėnes siekia XVI a. pabaigą ir siejasi su Valdovų rūmais, kuriuose vykdavę atėję iš Vakarų Europos miestų kultūros karnavalai su persirengėliais ir įvairiomis linksmybėmis. Tokias pramogas Lietuvoje platino vienuolijos. Tačiau Lietuvoje miestų kultūroje Užgavėnių pasilinksminimai neįsitvirtino ir nuo XIX a. vidurio pirmi Užgavėnių persirengėlių paminėjimai žinomi iš Žemaitijos kaimo. Daugiau duomenų apie šventę žinoma iš XIX a. pabaigos ir XX a. pirmos pusės, todėl apie šventės kaimiškąją įvairovę galima kalbėti kaip ne apie seno laiko pramogas. Todėl pačių kaukių ir persirengėlių buvimo iki istorinio pasaulio kultūrose faktai, nėra pagrindas teigti, kad lietuviški Užgavėnių personažai yra ikikrikščioniško Lietuvos laikotarpio pasaulėžiūros tęsinys. Nepaisant to, kad Užgavėnės nėra religinė šventė, joje vyrauja liaudiški papročiai, maginiai veiksmai, tačiau susiję su krikščionišku Gavėnios laikotarpiu, sovietmečiu nebuvo toleruojamos. Sovietmečiu būta bandymų ją paversti žiemos švente, tačiau nesėkmingai. Tik į jo pabaigą pradėjo įsitvirtinti Užgavėnių kaip senovinės lietuvių žiemos išvarymo šventės pateikimas, kuris buvo patogus kuriant sovietinį jos modelį. Tam buvo panaudoti tradicinių Užgavėnių elementai. Nors vietomis persirengėliai Žemaitijoje išliko sovietmečiu, tačiau tik nuo 1980 m. Liaudies buities muziejuje Rumšiškėse prasidėjo švenčiami ir šiandien masiniais tapę Užgavėnių renginiai. Jie vyksta šeštadienį, ne antradienį, tikrąją šventės dieną ir sukurti pagal Žemaitišką Užgavėnių modelį. Tik Atgimimo laike Užgavėnės, kaip ir kitos su krikščionybe susiję arba krikščioniškos šventės sugrįžo į Lietuvos tradicinių švenčių kalendorių. Tačiau masiškai paplito standartizuota teatralizuota Užgavėnių šventimo eiga. Tai įvairių persirengėlių eitynės, jų pramogos ir galiausia pamėklės, vadinamos Morės, sudeginimas. Jis tarsi simbolizuoja žiemos pabaigą. Taip interpretuojama ir XX a. paplitę Kanapinio ir Lašininio dvikovos. Tačiau Morė žinota tik dalyje Žemaitijos, būta ir kitų jos pavadinimų, o Aukštaitijos šiaurėje buvęs Gavėnas. Didžioji Lietuvos dalis šio personažo nežinojo. Buvo tik tradiciniai valgiai ir plačiausiai paplitę pasivažinėjimai rogėmis, jaunimo pramogos – šokių vakarėliai iki vidurnakčio. Todėl šiandieninis Užgavėnių šventimas, kuris dažnai nukeliamas į poilsio dienas, yra naujas tradicijos kūrimo etapas su unifikuotu visai Lietuvai scenarijumi. Nors siekiama išvengti pasikartojimų vietos ir eigos atžvilgiu, nyksta regioniniai ar net buvę lokalūs šventimo variantai. Naują pavidalą ir kokybę įgauna kaukės, jų kūrimas tampa tautodailės sritimi, kaip ir persirengimo prasmės interpretacijos. Šventė tapo ne pačių gyventojų saviraiškos forma, o kultūros organizacijų veiklos rezultatas. Artimesnis tradicijai yra vaikų persirengėlių vaikščiojimas, bet ir jis yra ne tik kaimo, bet ir miesto šventės požymis.
Tradiciniam Užgavėnių modeliui Žemaitijoje buvo būdingas dieninis pamėklės vežiojimas ir kartais sunaikinimas, vakarinės persirengėlių eitynės per kaimus, įvairios pramogos, laistymasis vandeniu, būrimai ir kita. Užgavėnių karnavaluose paplitęs persirengimas gyvuliais, svetimais žmonėmis (pastarieji Žemaitijoje buvę ir kitų kalendorinių švenčių bei darbų metu), vestuvininkais bei kitais personažais. Juose, kaip ir važinėjimuose, laistymesi ir kitose pramogose išreikšta svarbi žemdirbiams tematika, o piršlybų bei vestuvių pabaigą liudijo persirengėliai vestuvininkais. Šie veiksmai tradiciniame kaime buvo motyvuoti, nes susiję su žmonių kasdieniu gyvenimu, žemdirbio rūpesčiais. Tai, kaip ir kitų personažų buvimas, siejo šventimą su pavasario laukimu, artėjančiais jo darbais. Todėl kaime tokie papročiai gyvavo pramogų pavidalu, turėjo gilesnę prasmę ir žmonėms buvo suvokiami. Nykstant Gavėnios šventimui, mechaniškai į miestą perkėlus prieš jos pradžią buvusius persirengėlius, jų veiksmus ir karnavalus, turime formą be turinio ir jų prasmingumas žmonėms nėra suprantamas bei ne visada laukiamas. Kita vertus, sovietmečiu prie Gavėnios priderintas Užgavėnių, kaip žiemos išvarymo šventės supratimo įtvirtinamas, nors yra ir naujas, dirbtinai sukurtas, sekuliarioje ir atitrūkusioje nuo tradicinio kaimo gyvenimo ir žmonių rūpesčių visuomenėje tampa tuo pagrindu, kuriuo remiasi šiandienių Užgavėnių šventimas.
Prof. dr. Jonas Mardosa, lektorius
Vidos Žilinskaitės nuotr. Medardo Čoboto TAU facebook