Reportažas iš auditorijos
Vasario 26 d. Kultūros fakulteto klausytojai susirinko pasiklausyti prof. dr. Rimvydo Laužiko paskaitos „Prie pietų stalo Lietuvos dvare XV-XIX amžiais“. Europoje ir Artimuosiuose Rytuose nėra regiono, iš kurio nebūtume perėmę kokių nors patiekalų. Šiuo metu daug žmonių gali sau leisti tokį maistą, kokį prieš 200 metų sau galėjo leisti tik karaliai ir didikai.
Kasdieninės didikų virtuvės pagrindas buvo mėsos gaminiai (lašiniai, kumpis, dešra, skilandis), pieno produktai (varškė, sūris, sviestas), grūdų, miltų patiekalai. Yra išlikę karaliaus Jogailos, viešėjusio Lietuvoje, kunigaikščių Aleksandro ir Žygimanto pietums skirtų produktų sąrašai. Tuometinę mitybą galima skirstyti į kasdieninį, pasninko ir puotos maistą. Pasninko metu buvo vartojama daug sūdytos žuvies, bet ne atvežtinė silkė, o vietinė – sūdytos lydekos ir seliavos.
Manoma, kad XIV-XV a. Lietuvos didžiąją kunigaikštystę pasiekė agurkai. Kadangi juos valgydavo žalius, tai tiekdavo kaip desertą, pavyzdžiui, su medumi. To paties principo laikytasi ir su kitomis daržovėmis, pavyzdžiui salotos, jeigu valgomos žalios – patiekiamos kaip desertas, o termiškai apdorotos yra priedas prie kitų patiekalų.
Viduramžiais pradėti kepti vafliai. Pradžioje juos vadino ostijomis ir kepė kaip kalėdaičius. Vafliai valgyti ir Jogailos dvare. Tuo metu jau kepti ir meduoliai.
Renesanso laikotarpiu Lietuvą pasiekė daug naujovių. Per karalienę Boną Sforcą atkeliavo alyvuogės, alyvuogių aliejus, vynas, makaronai, lazanijos, tortai, pvz., raugintų kopūstų ar kaštainių ir kt.
XVI a. ant Radvilų stalo be įvairių žuvų, kurapkų, vištienos, žąsienos ar kalakutienos, buvo ir apelsinų, figų, citrinų.
Baroko laikotarpiu maisto paskirtis buvo pirmiausia nustebinti, o tik paskui pavaišinti. Tada buvo manoma, kas riebu, vadinasi, sveika.
Atėjus Apšvietai, atsiranda „moksliškai pagrįsta“ sveika gyvensena – aišku, kas yra lėkštėje. Plačiai vartojamas vynas.
XIX a. viduryje pradėjo kurtis restoranai, įsteigta Kavoliškio (dabar Rokiškio raj.) saldumynų manufaktūra.
Prelegentas pristatė ne vieną tų laikų receptą: „Kepta košė“ su šafranu, „Blynai kaip pagalvėlės“, Rožės meduje, Karpis pagal Radvilas, Grietininiai saldainiai ir kitų.
Paskaita buvo labai įdomi ir informatyvi. Tapus Lietuvai vėl laisvai, dažnam atrodė, kad į Lietuvą atvežama daug naujų, negirdėtų vaisių, daržovių, prieskonių, o iš tikro juos mūsų protėviai žinojo ir vartojo.
Leokadija Maižiešytė, Kultūros fakulteto klausytoja
Prof. dr. Rimvydas Laužikas – Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto dekanas, Muzeologijos katedros vedėjas. Tarp mokslinių prof. R. Laužiko interesų – paveldo informacija, bažnyčių archeologija, maistas ir valgymo kultūra LDK. Profesorius – knygos „Istorinė Lietuvos virtuvė: maistas ir gėrimai LDK“ autorius, knygų „Oginskių dvaro virtuvėje“, „Radvilų rūmai Dubingiuose“ ir daugelio kitų bendraautoris, daugelio mokslinių straipsnių archeologijos, istorijos, kultūros, etnografijos ir kulinarinio paveldo tematika autorius, daugelio mokomųjų istorijos vadovėlių autorius.
