Pasidainavimai su „Romantikais“

Viename iš 13-kos fakultetų

Meninės saviraiškos fakulteto Romantinio muzikavimo grupėje „Romantikai“ jau tradicija tapo kiekvieno mėnesio pirmąjį penktadienį į savo užsiėmimą (tema – Ruduo) pasikviesti mėgstančius dainą ir muziką kitų fakultetų senjorus, pasiklausyti visiems gerai žinomų dainų bei patiems kartu padainuoti.

Lapkričio 9 d. vyko pirmasis šiemet pasidainavimas su „Romantikais“, į kurį susirinko didelis būrys dainos mylėtojų iš įvairių fakultetų: Turizmo, Kultūros, Sveikatos, Užsienio kalbų. Nedidukė auditorija vos talpino visus norinčius dainuoti. Užsiėmime dalyvavo dainą mėgstanti ir mūsų pasidainavimų nepraleidžianti MČTAU rektorė dr. Zita Žebrauskienė. Grupės vadovė Janina Izabelė Bražiūnienė pasveikino visus susirinkusius ir su jauduliu prisiminė į Amžinybę išėjusį mūsų grupės solistą Vaclovą Ragucką, visų vadintą Debesėliu – jo atminimas buvo pagerbtas tylos minute, visi kartu sudainavome hitu tapusią jo dainuotą dainą „Debesėliai“. Sveikinimo žodžius „Romantikams“ ir visiems susirinkusiems tarė rektorė dr. Z. Žebrauskienė. Rektorės manymu, „Romantikai“ turi didelį pasisekimą, gražų, platų repertuarą, kviečiami koncertuoti į renginius ne tik mūsų universitete, – tai yra grupės vadovės nuopelnas. Rektorė pasidžiaugė grupės muzikantais: smuikininku Liutauru Milišausku ir akordeoną virkdančiu Algiu Gudavičiumi, kurio garbei gimtadienio proga darniai nuskambėjo „Ilgiausių metų“.

Auditorijoje skambėjo visiems gerai žinomos dainos apie rudenį, kurios, pasak vadovės Izabelės, yra pačios gražiausios, persismelkusios meile, liūdesiu, nostalgija prabėgusiai vasarai ir ilgesiu jaunystei. Skambėjo A. Raudonikio „Kai tu šalia“, „Ateis rudenėlis,“ pasipuošęs spalvotais astrų žiedais, „Vėl vakarais“, „Aš pamilau lauko gėlę“, ugnimi sužaižaravo vadovės Janinos Izabelės sukurta daina „Auksinis ruduo“, išlydint rektorę nuskambėjo daina „Kerėtoja“. Ir nesvarbu, kodėl gėlė nuvyto, kad pasenome ir raukšlėta kakta, o mūsų smilkinius papuošė sidabrinės gijos, kad rūkas draikos virš klevo šakų, o už auditorijos lango linguoja vėjo supami baltakamieniai beržai, pasipuošę auksiniais lapais, pro kuriuos skverbiasi paskutiniai besileidžiančios saulės spinduliai, bet mūsų širdys dar jaunos, lūpose žaidžia jaunatviška šypsena, nes kol daina širdy – esame jauni. Liejosi nuostabios Liutauro smuiko trelės, Algio akordeonas raudojo apie meilės išsiilgusią širdį, švelnų ilgesį, belaukiant ateinančio pavasario, kviečiant ateiti sraunios Dubysos pakrantėm ir besiilgint alyvų žydėjimo, nes gyvenimas eina... Dainavo visi „Romantikai“, pasidainuoti atėjusieji ir muzikantai. Ką gali žinoti, gal būt kažkas iš atėjusiųjų pasidainuoti papildys „Romantikų“ grupę naujais sodriais balsais.

Laikas prabėgo nepastebimai, visi laimingi šypsojosi, pamiršę savo pilką kasdienybę ir rūpesčius, dar ilgai nenorėjo skirstytis. Net išėjus iš LEU patalpų girdėjosi skambus „O gyvenimas eina, o mes traukiame dainą ir gyventi linksmiau“...