Viename iš 13-kos fakultetų

Pirmyn per gyvenimą – su tokiu nusiteikimu spalio 12 d. į pirmąjį naujųjų mokslo metų užsiėmimą susirinko Literatūros fakulteto klausytojai. Temos intriguojančios – vasaros įspūdžiai ir jubiliatų pagerbimas. Nuoširdžiai pasveikinome fakulteto klausytojus –Algimantą Grabauską, Joną Ambrukaitį, Aldoną Ambrukaitienę, Liną Jukonienę, Juozą Lapienį, kuriems vasarą suėjo jubiliejinės sukaktys. Mūsų literatė Vanda Mikoliūnienė paskaitė jiems skirtą savos kūrybos eilėraštį. Visiems buvo malonu, kad į šį užsiėmimą atvyko MČTAU Rektorė dr. Zita Žebrauskienė, kuri, pasidžiaugusi viskuo, kas universitete yra pozityvu, pagerbė jubiliatus, įteikdama jiems padėkos raštus. Ačiū jai, kad buvo su mumis.

Pratęsiant naujųjų mokslo metų pradžios renginius, spalio 17 d. fakulteto klausytojus Rektoratas pamalonino išvyka į Ustronę (Panevėžio raj.) – į Juozo Tumo –Vaižganto ir knygnešystės muziejų. Džiaugėmės, kad drauge su mumis važiavo buvusi ilgametė Knygnešių draugijos prezidentė dr. Irena Kubilienė.

Ši ilgai svajota išvyka mus praturtino žiniomis apie Ustronėje gyvenusių ir kūrusių šviesuolių – knygnešio Povilo Vidugirio, jo dukrų, vadintų „daraktorėmis“, Jono Venckavičiaus, teikusio draudžiamą literatūrą, Nikodemo Venckavičiaus, rinkusio tautosaką, medžiagą lietuvių kalbos vadovėliui ir iškilaus Lietuvos sūnaus – kunigo, visuomenės veikėjo, rašytojo Juozo Tumo–Vaižganto saugotą lietuvybę ir lietuvišką raštiją.

Artėjant prie Ustronės sustojome Vadaktėliuose. Aplankėme kapines, kuriose palaidoti knygnešiai: Kazimieras Udra, Povilas Vidugiris, Jonas Venckavičius ir jų palikuonys. Pagerbę tylos minute, uždegę žvakeles, padėję gėles, žvelgėme į ten esančią bažnytėlę, kurioje trejus metus kunigavo caro žandarų vadinamas „litvomanas“ Vaižgantas. Jis iš ten laisvalaikiu eidavo į Ustronę, kur šios nuošalės rami parko aplinka ir čia gyvenę dvasingi žmonės jį įkvėpdavo kūrybai.

Atvykome į rudeninę, auksiniais lapais nusėtą Ustronę, į Povilo Vidugirio sodybą, kurio palikuonys buvo bolševikų ištremti į Sibirą. Išlipus iš autobuso mus pasitiko Vytauto Nemanio koplytstulpis su išskaptuotu įrašu: „Viešpatie, Tu juk matai kiekvieno knygnešio kelią“. Vingrus takas, šią vasarą vandenį praradusio Vadakties upelio šlaitais, per lieptą nuvedė prie įspūdingai tarsi į pakalnę nyrančio, Jono Vidugirio suprojektuoto pastato – unikalaus svirno, įrašyto į architektūros paveldo sąrašą. Prieš trisdešimt metų jame įkurtas Juozo Tumo Vaižganto ir knygnešystės muziejus, bylojantis apie sunkų, ištvermės reikalaujantį, pavojais ir kankinimais grįstą lietuvybės išsaugojimo kelią. Mus pasveikino balkone armonika grojantis muziejininkas Audrius Daukša. Susipažinus jis nuvedė į parko gilumą, iš kur atsivėrė įspūdingos lygumos. Panoramoje matėsi Vadaktėlių bažnyčios bokštai, Garšvių kaimo pastatų stogai, kuri spaudos draudimo metais gyveno dvidešimt šeimų, buvo įkurta Knygnešio draugija, gyvavusi 1885–1895 metais. Susidomėję klausėmės A. Daukšos ir I. Kubilienės pasakojimų apie didvyriškas knygnešių pastangas platinant lietuvišką spaudą, 1895 metų lemtį, kuomet po įskundimo žandarai konfiskavo virš penkių tūkstančių knygų ir brošiūrų ir per keturis tūkstančius periodinių leidinių. Ne vienas knygnešys atsidūrė vienutėje arba Sibiro tremtyje.

Po to susirinkome į svirną – muziejų, kurio pirmame aukšte apžiūrėjome eksponuojamus knygnešių portretus, stendus, dr. I. Kubilienės per trisdešimt metų sukauptą ir muziejui padovanotą archyvinį „kraitį“. Antrame aukšte – Vaižganto nuotraukas, stendus, knygas, kėdę, ant kurios sėdėdavo rašytojas. Susirinkę muziejaus balkone, akomponuojant muziejaus vadovui Audriui, sudainavome keletą dainų apie knygnešių ilgesį svetimuose kraštuose.

Buvo smagu pasivaišinti muziejininko Audriaus išvirta žolelių arbata ir atsivežtomis vaišėmis. Visi buvome patenkinti, patyrę atgaivą sielai ypatingos auros prieglobstyje. Savos kūrybos posmus, skirtus knygnešių atminimui, skaitė fakulteto klausytojos Bronė Nainienė, Irena Liužinienė ir Kristina Sadauskienė (šios sodybos palikuonė), kuri lankė savo tėviškę, vaikystėje matė daug neteisybės, žiaurumo ir džiaugėsi, kad svirnas atiteko ne buvusių kolūkio viršininkų užmačioms įgyvendinti, o muziejui – mūsų tautos ištvermės, kūrybingumo, tikėjimo ir pasipriešinimo carizmo priespaudai simboliui. Išvykdami linkėjome muziejininkui ir sau tvirtybės saugant tautos skaudžios atminties patirtį ir, padėkoję už malonų ir turiningą priėmimą, sakėme: iki pasimatymo. Viliamės, kad dar atvyksime, kai Vadakties šlaituose visomis vaivorykštės spalvomis sužydės laukinės gėlės, bujos, kaip manoma, tremtinių atvežtas meškinis česnakas, vadinamas „čeremša“, parke skambės paukščių trelės, o mūsų galvose suvirpės kraupios praeities atminimas.

Kristina Sadauskienė, Literatūros fakulteto klausytoja

Romualdas Šimkūnas, fakulteto dekanas

Autorių nuotr.