Iš Lietuvos 100-mečiui skirto ciklo „Žmonės ir darbai, kuriais didžiuojamės“

Kultūros fakulteto prodekaną Algimantą Petrauską, neseniai atšventųsi gražų 75-mečio jubiliejų, pažįstame ne tik kaip šio fakulteto renginių organizatorių, bet ir kaip MČTAU įvairių iniciatyvų autorių, puikų kelionių organizatorių ir gidą, kultūros ir istorijos projektų koordinatorių, inteligentišką, įdomų pašnekovą, paslaugų, dėmesingą kolegą. Su prodekanu kalbamės apie Lietuvos 100-mečiui skirtus renginius – vaikščiojimą Vasario 16-osios Akto Signatarų keliais, Lietuvos meno ir kultūros istorijos studijas, naujus sumanymus ir iniciatyvas.

Jūs MČTAU dar ne taip seniai, bet iš eilinio klausytojo, įstojusio į Kultūros fakultetą, jau tapote šio fakulteto prodekanu. Iš kokios profesinės veiklos atėjotė į MČTAU? Kas paskatino įsijungti į besimokančių senjorų gretas? Ko tikėjotės, ar pasiteisino Jūsų lūkesčiai?

Nors MČTAU darbuojuosi Kultūros fakultete ir dalyvauju istorijos projektuose, mano profesinė veikla nebuvo susijusi nei su kultūra, nei su istorija. Darbinė veikla buvo gana proziška – dirbau statybose inžinieriumi. Atėjau į MČTAU Užsienio kalbų fakultetą mokytis anglų kalbos, nes mokestis buvo pagal mano „kišenę“, o be užsienio kalbos mokėjimo šiais laikais langas į Europą užvertas. Pradėjęs mokytis tikėjausi, kad galėsiu klausytis ir žiūrėti laidas anglų kalba, bet Stephen Sackur‘o laidos „HARDtalk“ vis dar lieka man neįkandamos. Vėliau įsitraukiau į mane sudominusio Kultūros fakulteto veiklą.

Pirmiausia Jus teko pažinti kaip gidą, vedantį Kultūros fakulteto ekskursijas. Prisipažinsiu – dar niekad neteko sutikti nė vieno profesionalaus ekskursijų vadovo, taip kruopščiai, taip detaliai suplanavusio kelionės maršrutą, pasirūpinusio ne tik lankytinais objektais, bet ir poilsio valandėlėmis bei kitais keliautojų poreikiais. Ar turėjote tokios patirties, ar tiesiog atradote savyje užslėptą talentą?

Dar giliu sovietmečiu teko būti „kultorgu“, tada organizuodavau ekskursijas po Lietuvą, Baltarusijos pilis ir dvarus, Vakarų Ukrainos LDK paveldo objektus. Turėdavom puikius gidus – paveldosaugininką, menotyrininką S. Pinkų, istorikus R. Jasą, A. Matulevičių ir kitus, iš kurių daug ko išmokau ir sukaupiau savo žinių bagažą. O kruopščiai ir detaliai viską planuoti man pagelbsti patirtis iš darbinės veiklos. Dirbant statybų darbų vykdytoju, amžino deficito sąlygomis tekdavo derinti medžiagų tiekimo grafikus, mechanizmų ir įrangos poreikius, žmogiškuosius išteklius. Situacija kas valandą galėjo apsiversti aukštyn kojom, todėl visada reikėjo turėti variantus „B“, „C“ ir „D“.

Iš profesijos, kaip sakėte, nesate istorikas. Tačiau 2016 m. sėkmingai įsijungėte į doc. Vidos Kniūraitės ir Reginos Dovidavičiūtės koordinuojamą projektą „Vasario 16-osios Akto signatarų keliais“, o šį pavasarį jau pats savarankiškai koordinuojate šio projekto tęsinį „Signatarai skelbiant, įtvirtinant ir ginant Lietuvos nepriklausomybę“. Kas Jus pastūmėjo link istorijos?

Į šį klausimą norėčiau atsakyti žymių žmonių mintimis: „Žmonės, nežinantys savo istorijos, visada lieka vaikais“ (J. Basanavičius), „Istorijos nežinantys žmonės visada lieka vaikai“ (Ciceronas). Domėtis istorija paskatino tėvai. Vaikystėje namuose dažnai vartydavom Adolfo Šapokos Lietuvos istoriją (1936), Petro Jurgėlos „Sparnuoti lietuviai Darius ir Girėnas“ (1935), „Vilnius ir Vilniaus kraštas“ (1932) ir kitas istorines knygas.

Pirmąją projekto dalį iš dalies finansavo Švietimo ir mokslo ministerija. Kaip sekėsi rasti rėmėjų projekto tęsiniui? Kaip pavyko rasti pranešėjų, susitarti dėl gerų sąlygų užsiėmimams Nacionaliniame dailės muziejuje?

Juk sakoma, belsk ir bus atidaryta. Pasisekė sutikti nesavanaudį žmogų – Mindaugą Neverauską, „Pilėnės“ odontologinės klinikos savininką, vertinantį savo reputaciją, prestižą ir turintį altruistinių paskatų padėti vyresnio amžiaus žmonėms siekti žinių. Visi pranešėjai – kultūros barų specialistai. Jie puikiai supranta varganą kultūros finansavimo situaciją ir yra geranoriški. Jei tik gali, mielai sutinka mums pagelbėti. Nacionalinės dailės galerijos direktorė Lolita Jablonskienė ypač geranoriška nevyriausybinių visuomeninių organizacijų iniciatyvoms skleisti žinias apie meną. Todėl ir suteikė patalpas projektui „Pirmosios Lietuvos Respublikos meninio gyvenimo apraiškų formavimasis“ už simbolinę kainą. O numatomam kitam projektui patalpas suteikė netgi veltui.

Projekto „Signatarai skelbiant, įtvirtinant ir ginant Lietuvos nepriklausomybę“ paskaitoms salę nemokamai skyrė Lietuvos Nacionalinio muziejaus direktorė Birutė Kulnytė – užteko parodyti numatomas paskaitų temas ir prelegentų sąrašą.

Ką Signatarų palikimo studijavimas davė šio projekto klausytojams? Ir Jums pačiam? Kas labiausiai įsiminė, kas paliko neišdildomą įspūdį iš teorinių užsiėmimų, iš Signatarų gimtinių ir jų Amžinojo poilsio vietų lankymo?

Reikėtų klausti pačių klausytojų – kiekvieno potyriai skirtingi. Iki palikimo studijavimo dar toli. Kol kas ir aš pats, ir projekto dalyviai tik susipažinome su Signatarų gyvenimu ir veikla. Toliau besigilinant, kyla vis daugiau klausimų, stengiuosi rasti į juos atsakymus. Labiausiai imponuoja toks aktyvus projekto klausytojų domėjimasis Lietuvos nepriklausomybės atstatymo istorija. Mane patį nustebino, kad kelių Signatarų gimtinės, pradėjus projektą, dar nebuvo įtrauktos į Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą.

Dar ne visų Signatarų gimtines ir Amžinojo poilsio vietas aplankėme. Tikiuosi, šiemet pavyks sėkmingai užbaigti ekskursijas.

Jūs turbūt nesate ir kultūrologas, bet labai sėkmingai koordinuojate Lietuvos valstybingumo šimtmečiui skirtą projektą „Pirmosios Lietuvos Respublikos meninio gyvenimo apraiškų formavimasis“, kuris prasidėjo pernai rudenį ir tebesitęsia iki šio pavasario. Kas šio projekto partneriai, pagrindiniai pranešėjai? Su kokiais nacionalinės kultūros, meno daigais susipažino šio projekto dalyviai, kur jie lankėsi? Man asmeniškai didžiausią įspūdį paliko pažintis su unikalia Kauno tarpukario architektūra. O Jums?

Projekto „Pirmosios Lietuvos Respublikos meninio gyvenimo apraiškų formavimasis“ partnerių labai daug: Lietuvos Nacionalinė filharmonija, Lietuvos Nacionalinis dramos teatras, Kauno valstybinis muzikinis teatras, Nacionalinė dailės galerija, Lietuvos literatūros ir meno archyvas, Vilniaus dailės akademija.

Pagrindiniai pranešėjai – tai projekto vadovo doc. Helmuto Šabasevičiaus rekomenduoti ir paprašyti Vilniaus dailės akademijos ir Vilniaus universiteto profesoriai, dėstytojai bei doktorantai, kiekvienas savo srities aukštos klasės specialistas.

Projekto programa labai turtinga. Išklausėme daug įdomių paskaitų: „Kauno meno mokyklos ištakos ir veikla, tautiškumas versus modernizmas“, „Nuo bažnytinių chorų iki dainų švenčių, nuo vargonininkų iki kompozitorių“, „Lietuviškos profesionalios operos aušra“, „Restoranų kultūra, bohemos įspaudas menininkų darbuose, mitai ir realybė“ ir kt.

Surengtos ekskursijos į Lietuvos literatūros ir meno archyvą, išvykos į Kauną metu susipažinta su šio miesto tarpukario modernizmo architektūra, Karo muziejaus ekspozicija, lankytasi operoje „Radvila Perkūnas“.

Projekto dalyviai turėjo galimybę pamatyti spektaklius „Apreiškimas Marijai“, „Tartiufas“, pasiklausyti koncertų „Violončelės garsų magija“, „Iš tamsos į šviesą“.

Apgailestauju, kad nesilankėte Lietuvos literatūros ir meno archyve, negirdėjote pagavių, intriguojančių archyvo direktoriaus doc. Juozapo Blažiūno pasakojimų. Kadangi gimiau Kaune, tai jo modernizmo architektūra buvo pažįstama. Teko girdėti įvairių atsiminimų. Pvz., garsus tarpukario architektas Gabrielius Landsbergis Žemkalnis buvo labai nenuolaidus brokdariams – vizituodamas pagal jo projektus statomus objektus atsinešdavo kirvį. Pastebėjęs nekokybiškus langus ar duris, iškapodavo tokias žymes, kad pataisyti, užglaistyti broką būtų neįmanoma. Tekdavo rangovams gaminti naujus, kokybiškus gaminius.

Man asmeniškai didžiausią įspūdį paliko visų partnerių ir pranešėjų inteligencija, erudicija, noras padėti bei didžiulis pačių klausytojų entuziazmas.

Jūs vis nerimstate. Pasiūlėte dar vieną įdomią idėją – Kultūros fakultete įsteigti Menų istorijos ir teorijos katedrą. Tai dar negirdėta naujovė MČTAU. Prašyčiau pristatyti šį sumanymą mūsų senjorams, besidomintiems menais. Kiek metų truktų studijos, kiek planuojama klausytojų, kas dėstytų. Ir, žinoma, kas finansuotų tokią veiklą?

Kol kas negaliu šio sumanymo pristatyti, nes projektas rengimo stadijoje ir per daug nežinomųjų. Kultūros taryba dar nepaskelbė projektų konkurso rezultatų. Tikiuosi rudens pradžioje bus žinoma konkrečiau ir tada skelbsime MČTAU internetiniame puslapyje.

Kaip suderinate tiek skirtingų veiklos sričių? Kas įkvepia, kas motyvuoja imtis tokios daugialypės veiklos? Kokių dar sumanymų nešiojatės savo mintyse ir nerimstančioje širdyje?

Dievas žmogų sukūrė įvairialypį. Man daug kas įdomu, norisi sužinoti dar daugiau ir pasidalinti tomis žiniomis su bendruomene. Imtis naujų veiklos barų motyvuoja Kultūros fakulteto klausytojai, dekanė Aldona Mikulionienė, rektorė dr. Zita Žebrauskienė ir visi, kas prisideda, pagelbėja, paremia, palaiko, pataria, domisi, pritaria, įsijungia ir t.t.

Pirmiausia reikia sėkmingai pabaigti, kas pradėta. Būtų smagu, jei pavyktų rasti mecenatą atminimo lentai prie pastato Aguonų g. 13, kur beveik 7 metus gyveno Lietuvos tarybos pirmininkas, būsimasis Nepriklausomybės akto Signataras ir Lietuvos Prezidentas Antanas Smetona.

Dėkoju už malonų pasikalbėjimą. Sėkmės, naujų sumanymų ir iniciatyvų!

Kalbėjosi Jadvyga Miniotaitė

Mus rasite

MEDARDO ČOBOTO TREČIOJO AMŽIAUS UNIVERSITETAS
Pamėnkalnio g. 15, 10 kab.
01114 Vilnius

I-IV nuo 11 iki 13 val., tel. (8 5) 260 8310

www.mctau.lt

El.p. Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.

Žemėlapis

Medardo Čoboto trečiojo amžiaus universitetas
Pamėnkalnio g. 15, 01114 Vilnius
Įm. kodas 191904279
Sąsk. Nr. LT 457290000001700205

REKTORĖ:
dr. Zita Žebrauskienė
Mob. 8 616 51 274
El.p. Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.

REKTORĖS PADĖJĖJA:
Vida Jarašiūnienė
Mob. 8 626 15 686
El. p. Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.