Iš Lietuvos 100-mečiui skirto ciklo „Žmonės ir darbai, kuriais didžiuojamės“
Literatūros fakultetas į Lietuvos šimtmečiui skirtų renginių pynę įpynė daug gražių žiedų. Nuostabus pavasarinis žiedas pražydo gegužės 11 d. surengtoje Lietuvos TAU literatūrinių skaitymų fiestoje. Su renginio „Lietuvos TAU literatų kūrybos skaitymai, skirti Lietuvos šimtmečiui“ iniciatoriumi ir organizatoriumi, Literatūros fakulteto dekanu dr. Romualdu Šimkūnu kalbamės apie šalies TAU literatų pavasarinę sueigą, apie fakulteto veiklą, apie paties dekano kūrybą – įsimintinus tarmiškus kūrinius ir nuostabius medžio drožinius, apie gyvenimo prasmę, altruizmą ir kitas žmogiškąsias vertybes.
Gerbiamas dekane, Jūsų vadovaujamas Literatūros fakultetas gražiais renginiais paminėjo Atkurtos Lietuvos šimtmetį. Kovo mėnesį pynėte savo kūrybos žodžių vainiką Lietuvai, surengę literatūrinius skaitymus LEU galerijoje „Verdenė“, kur tuo metu vyko MČTAU Buities kultūros fakulteto paroda „Trys kartos +“. Ar pavyko fakulteto klausytojams, kaip ir ketinote, perskaityti 100 savo kūrinių?
MČTAU Literatūros fakulteto renginiai iki š. m. gegužės 11-osios buvo tarsi repeticijos prieš didžiąją šventę – „Lietuvos TAU literatų kūrybos skaitymai, skirti Lietuvos šimtmečiui“. Tai mūsų susitelkimas 2017/18 m. m. pavasario semestre savos kūrybos skaitymams „Šimtas kūrinių Lietuvai“ Buities kultūros fakulteto renginyje „Trys kartos“, Lietuvių literatūros ir tautosakos institute „Tautosakos kūrinių savaitė“.
Išbandę savo jėgas fakulteto literatūriniuose skaitymuose, nusprendėte į savo draugiją pasikviesti kolegas literatus iš kitų šalies Trečiojo amžiaus universitetų. Gegužės 11-osios popietę Nacionalinio dailės muziejaus salėje įvyko TAU literatūros pavasaris. Iš kokių TAU atvyko literatai į šią poezijos šventę? Kiek jų skaitė savo kūrinius – eiles ir prozą? Kas labiausiai įsiminė iš svečių kūrybos?
Sumanymas surengti visos Lietuvos TAU literatų kūrybos skaitymų fiestą prieš du metus kilo mūsų rektorei dr. Zitai Žebrauskienei. Pritarę tokiai idėjai, delsėme iki šių metų – Lietuvos šimtmečio. Mūsų žinios apie Lietuvos TAU literatus buvo menkos, gyvenome spėliojimais. Esame dėkingi Rektoratui už finansinę ir organizacinę paramą. Į kvietimą dalyvauti renginyje atsiliepė Kaišiadorių, Raseinių, Telšių, Zarasų, Trakų, Klaipėdos, Elektrėnų literatai, į šventę atvyko 22 svečiai. Šį būrį pagausino LEU dėstytojai doc. Žydronė Kolevinskienė, prof. Dainius Vaitiekūnas, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos vyr. specialistė Irena Ceinoriūtė. Kai prof. Ritos Bieliauskienės pirštai „nubėgo“ per rojalio klavišus, iš prof. Antano Kiverio lūpų nuskambėjo jautri daina „Tėvynė“ (žodžiai Jono Lapašinsko, muzika Algimanto Raudonikio), sveikinimo žodį tarė rektorė dr. Zita Žebrauskienė. Prasidėjo skaitymų maratonas, vedamas MČTAU Literatūros fakulteto seniūnės Irenos Liužinienės, kuriai su visa pagarba reiškiu padėką už nuoširdų rūpestį, ruošiantis šiam renginiui. Skaitovai – devyni svečiai ir vienuolika savų – eilėmis ir prozos tekstais džiaugėsi Tėvynės jubiliejumi, jos laisve, reiškė meilės ir ištikimybės jai siekius. Buvo minimi giliai širdyse išlikę sodžiai, nors buvo išreikšta ir nusivylimų, kai gimtųjų namų vietoje liko tik sovietmečio reliktai (Irena Liužinienė, MČTAU). Emocijų proveržiai (Vasilijus Trusovas, Zarasų TAU, Vytautas Januškevičius, Trakų TAU), tarmiška humoreska (Vilija Jurėnienė, MČTAU), linksmi palinkėjimai (Gerda Jankevičiūtė, Klaipėdos TAU) literatų fiestai suteikė gyvybingumo, gerų emocijų, kurios išliks ilgam.
Į svečius atvykusiems skaitovams MČTAU Rektorė įteikė padėkos raštus ir simbolines dovanėles.
Kokius autorius, kokius kūrinius šiuose literatūriniuose skaitymuose pristatė MČTAU Literatūros fakultetas?
Šia proga prisimintina, kad MČTAU literatai per dešimt metų išleido per 60 leidinių, pusė jų buvo pristatyti renginio metu vykusioje parodėlėje. Iš gausaus kūrybos aruodo buvo nesunku „pasemti“ įdomių eilių ir tekstų, bylojančių, jog trečiojo amžiaus universiteto senjorai matydami, jausdami šiuolaikinio gyvenimo peripetijas, sugeba reikšti mintis, daryti išvadas. Moterims būdinga išsitarti meilės tema, kurios gyvenime nebūna per daug (Vanda Mikoliūnienė, MČTAU).
Kuo įdomus, kuo naudingas buvo susitikimas su kitų TAU literatais? Kaip jie organizuoja savo veiklą regionuose? Ar yra išleidę savo kūrybos knygelių?
Svečiai taip pat atsivežė savo kūrybos leidinių, deja, pritrūko laiko kolegų veikloms aptarti. Po pusantros valandos įtempto darbo ne be įspūdžių prabėgo pertauka. Jos metu MČTAU Meninės saviraiškos fakulteto dekanė Izabelė Janina Bražiūnienė užvedė dainą „Pušų viršūnėse naktis sustojo“. Pravėdinus plaučius, skaitymai tęsėsi. Pertraukos metu ir po skaitymų maratono vyko nuoširdus bendravimas, keitimasis adresais, mintimis, jog panašūs susitikimai galėtų vykti ir ateityje.
Kuo ypatingi Literatūros fakultetui buvo 2017-2018 mokslo metai? Kokias sukaktis minėjote? Kokių ypatingų svečių pasikvietėte? Girdėjau, kad sėkmingai dalyvavote Tautosakos savaitėje Lietuvių kalbos ir tautosakos institute. Papasakokite plačiau.
Į praeitį jau nuvilniję mokslo metai buvo ypatingi tuo, kad mūsų fakulteto klausytojai bendravo su rašytojais Birute Jonuškaite, Mindaugu Kvietkausku, Rimvydu Stankevičiumi, Edmundu Maluku, Laurynu Katkumi, Vyteniu Rožuku, Renata Šerelyte, Danute Kalinauskaite, aktoriumi Ferdinandu Jakšiu. Įdomūs svečiai mus praturtino užsienio ir Lietuvos rašytojų kūrinių žinojimu, siekiu visapusiškai tobulėti. Žodžio meistrai papasakojo apie savo kūrybą, skaitė ištraukas iš romanų, ese, eiles. Aktorius Ferdinandas Jakšys sužavėjo įvairių Lietuvos autorių kūrinių gražiu, profesionaliu skaitymu ir patarė, kad, norint geriau perprasti literatūros kūrinį, reikėtų skaityti neskubant, garsiai. LEU docentė Ona Petrėnienė supažindino su svarbiausiais Lietuvių kalbos kultūros metų renginiais, kalbos, kaip visuomenei svarbaus kultūros paveldo, tobulinimo svarba, jos sklaida užsienyje. Buvo pristatytas Lietuvių kalbos komisijos reorganizavimas.
Dalyvavome Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto organizuotame renginyje „Tautosakos savaitė“, kur dešimt mūsų klausytojų skaitė savo kūrybos tarmiškus ir kitų autorių tautosakinius tekstus, kurių įrašai bus saugomi instituto fonduose. Diskusijose buvo aptarti šiuolaikinio jaunimo domėjimosi tautosaka klausimai.
Jūs ne tik organizuojate fakulteto veiklą, bet ir pats rašote. Tarmiškai, mėgindamas atkurti gimtąją tauragniškių tarmę. Visada malonu skaityti Jūsų šiltus prisiminimus apie tėviškę, tėvelius, nepriklausomą Lietuvą. Esate išleidęs savo kūrybos knygelių – teko vartyti Jūsų knygelę apie Vyžų krašto gamtą ir žmones „Visur gerai – namie geriausia“. Nemažai Jūsų kūrybos ir fakulteto išleistose knygelėse, ir MČTAU interneto svetainės Senjoro užrašuose. Kada, iš kur kilo noras „paskrebenti plunksna“? Iš kur semiatės kūrybinio įkvėpimo?
Iki paauglystės aš kalbėjau senelių ir tėvų kalba. Jos nepamiršau visą amžių. Tarmiškus rašinius pradėjau rašyti artėjant 2012-iesiems Tarmių metams. Vieną iš jų „Kol kelionių žibintierius šviečia – duokš runkų – ainam“ skaičiau šioje skaitymų fiestoje, skirtoje Lietuvos jubiliejui.
Kartą aš savęs paklausiau: „Romualdai, ką tu čia veiki, ar mažai užsiėmimų turi? Atsakymą radau skaitydamas amerikiečių psichologo ir kalbininko Jameso W. Pannebakerio – vieno iš pirmųjų rašymo terapijos autorių, mintis. Antra vertus, kaip gali įsibėgėjęs staigiai sustoti. Jei dienraščiai, žurnalai nespausdintų – nustočiau (liktų dienoraščio rašymas ir neišsiųsti laiškai).
Jūs ne tik literatas, mokslininkas, bet ir žinomas tautodailininkas, medžio drožėjas. Jūsų iš ąžuolo išskaptuoti darbai puošia Vaižganto gimtinę Malaišiuose, vaikų ligoninės kiemą, kitas Lietuvos vietas. Kur dar galima rasti Jūsų drožinių – berods, jų yra ir kažkurioje Lietuvos bažnyčioje? Kaip jumyse sugyvena šie du talentai – literato ir tautodailininko?
Jūs perdėtai mane vertinate. Esu savamokslis, tautodailininku pripažintas prieš keletą metų. Išeidamas į pensiją sukau galvą, kuo užsiimsiu. Gavosi taip, kad „sumislytiems“ darbams pritrūksta laiko. Per dvidešimt ketverius pensijos metus drožybos darbų sąraše, neskaitant smulkių, keli šimtai – tai informacinės, memorialinės lentos, stogastulpiai, kryžiai tėviškėje (Vyžių kaime, Utenos raj.), keletoje Aukštaitijos bažnyčių, vienkiemių, Vilniaus apylinkėse mena mano rankų prisilietimą (jų nuotraukas pasilieku, kaip sakoma, ilgam atminimui).
Jūs, kaip medžio drožėjas, įnešėte savo ženklų indėlį į MČTAU kultūrinį gyvenimą. Iš šimtamečio ąžuolo išskaptavote koplytstulpį ant mūsų kolegos, šviesios atminties keramiko, floristo, aistringo keliautojo Povilo Sidaravičiaus kapo. Padėsite įkurdinti senjorus globojantį Taurumo angelą Angelų kalvoje. O kas neturi Jūsų su meile išskaptuoto išminties simbolio – pelėdos? Iš kur toks Jūsų altruizmas? Ar negaila, kai darbai iškeliauja iš namų, ar nekaupiate jų asmeniniam muziejui?
Dar jaunystėje pastebėjau, kad žmogaus niekas taip neluošina ir nežudo, kaip nieko neveikimas. Veikiant galima daug ką padaryti, o padarius, geriausia išdalinti tiems, kuriuos gerbiu. Sau pasilikau virš šimto „gyvačių“, kurias patalpinau balkone. Vaizdelis „neblogas“. Įsivaizduoju – eina žmonės alėja ir galbūt viens kito klausia: „Tu pasakyk, kas per „čiūdas“ penktame aukšte“. O man linksma.
Dėkoju už nuoširdžius atsakymus.
Su gilia pagarba ir linkėdama kuo geriausios sėkmės ir naujų kūrybinių sumanymų Jadvyga Miniotaitė
