Iš Lietuvos 100-mečiui skirto ciklo „Žmonės ir darbai, kuriais didžiuojamės“
Gyvenimas – tai ne prabėgę metai darbai, o nuveikti darbai. Šis posakis bene taikliausiai apibūdina MČTAU Rektorės dr. Zitos Žebrauskienės, kuri balandžio 28 dieną švenčia 75-mečio jubiliejų, nueitą prasmingą ir įvairiaspalvį gyvenimo kelią. Rektorės ilgametė veikla Universitete ir beveik šešerių metų vadovavimo šiai institucijai patirtis – dar vienas spalvingas eskizas turiningo gyvenimo paveiksle. Z. Žebrauskienė daug jėgų atidavė ir Nacionalinės TAU Asociacijos plėtrai, vadovaudama Asociacijai nuo pat jos įsisteigimo. Asociacijos šeimoje jau 44 TAU.
Z. Žebrauskienės nuveiktų darbų ir sprendžiamų problemų sąrašas ilgas. Bet labiausiai imponuoja jos begalinis noras padėti vyresnio amžiaus žmogui gyventi įdomų ir prasmingą gyvenimą.
Sveikiname mūsų mylimą Rektorę gražaus jubiliejaus proga, dėkodami už tai, kad negailėdama nei laiko, nei jėgų veda mūsų bendruomenę pažinimo keliu. Dėkojame Rektorei už nuoširdų rūpinimąsi Universitetu ir kiekvienu jos nariu, už dalijimąsi savo žiniomis, patirtimi, už visų idėjų ir iniciatyvų palaikymą, už tradicijų puoselėjimą. Linkime Rektorei nuveikti dar daug prasmingų darbų MČTAU ir TAU Asociacijos labui. Linkime būti visada ir visų laukiamai, vertinamai, gerbiamai ir mylimai, stipriai, sveikai ir laimingai.
Jubiliejaus proga su MČTAU Rektore Z. Žebrauskiene kalbamės apie Universiteto veiklą šiais ypatingais, Atkurtos Lietuvos 100-mečio metais, apie kasdienius rūpesčius ir spręstinas problemas.
Trečiojo amžiaus universitetas kartu su Jumis (ar Jūs su juo?) jau daugiau nei du dešimtmečius. Penkiolika metų vadovavote Namų ūkio (dabartiniam Buities kultūros) fakultetui. Nuo 2012-ųjų esate MČTAU rektorė. Šiai veiklai atiduodate visą save, kaip bitė motinėlė rūpinatės visu aviliu, kuriame verda aktyvus senjorų gyvenimas. Ką Jums pačiai reiškia Universitetas? Ir iš kur semiatės jėgų ilgametei, savanoriškai, neatlygintinai veiklai?
TAU man yra gyvenimo būdas, galimybė realizuoti save. Šiuo keliu mane veda meilė žmonėms. Meilės jausmą, altruizmą man įskiepijo Tėveliai, kurie visą gyvenimą su meile padėdavo silpnesniems, nuskriaustiems. Kai mane LEU studentai klausdavo, ką aš veiksiu išėjusi į pensiją, sakiau, kad dirbsiu su senukais, padėsiu jiems. Tada dar nežinojau, kad Dievas duos man tokį TAU. Kartais supykstu, pavargstu, bet kai pamatau klausytojų degančias akis, laimingus, norinčius veikti, keliauti, ir vėl užsivedu ir dirbu, negalvodama apie jokį atlygį. Labiausiai skaudu, kad valdžia nekreipia dėmesio į mūsų TAU.
Gegužės 26 d. minėsime TAU įkūrėjo, Lietuvos nepriklausomybės akto signataro Medardo Čoboto 90-ąsias gimimo metines. Ar tebėra gyvos Universiteto veikloje jo idėjos? Kokiais pasiekimais labiausiai didžiuotųsi pirmasis Trečiojo amžiaus universiteto Rektorius?
Man atrodo, kad pirmasis TAU Rektorius būtų patenkintas viskuo – ir TAU veikla, ir plėtra, ir išaugusiu klausytojų skaičiumi. Labiausiai jį kaip mokslininką, gydytoją gerontologą gal džiugintų jo idėjų „senatvė ne liga“ plitimas, mūsų mokslinės-praktinės konferencijos. Jis turbūt didžiuotųsi mūsų lektoriais, profesionalais gydytojais, psichologais, teisininkais. Jį, kaip signatarą, džiugintų mūsų klausytojų susidomėjimas istorija, gilus jos studijavimas, ėjimas 1918 m. ir 1990 m. signatarų keliais. Didžiuotųsi mūsų praktine veikla, kapų priežiūra, signatarų gimtinių aplankymu ir tvarkymu. Daug pagyrimų sulauktų informatyvi MČTAU svetainė. Rektorius džiaugtųsi mūsų aktyvo susitelkimu ir atsakomybe savanorystės veikloje. Didžiuotųsi pasauliniu MČTAU veiklos įvertinimu – 2016 metais ES suteiktu Europos piliečio apdovanojimu. Turbūt pasidžiaugtų ir gražia Universiteto 20-mečio švente, ir mūsų išleistu Almanachu. Rektorius pritartų Nacionalinės TAU Asociacijos susikūrimui ir daugeliui kitų mūsų pasiekimų.
Šie metai – Atkurtos Lietuvos 100-mečio metai. Mes, vyresnio amžiaus žmonės, esame ypatinga karta, ne tik menanti reikšmingus mūsų tautai istorinius įvykius, bet ir patys juose dalyvavę. Kaip Universitetas pažymėjo šią reikšmingą datą?
Mūsų dovana atkurtos Lietuvos šimtmečiui yra ne tik prisiminti tautos istoriją, bet ir ją iš naujo permąstyti, įprasminti, skleisti neiškraipytą istorinę tiesą ir perduoti laiko nugludintą istorinį deimantą mūsų jaunajai kartai.
Savo krašto šimtmečio istorijos studijoms pradėjome ruoštis dar 2016 m. pradžioje. Pateikę mūsų senjorų parengtą programą „Vasario 16-osios Akto signatarų keliais“, laimėjome Švietimo ir mokslo ministerijos finansavimo konkursą, ir 2016 m. liepą pradėjome pusmečio trukmės mokymosi bei pažinimo kursą. Projekte dalyvavo 55 klausytojai. Jie susipažino su signatarų indėliu į Lietuvos valstybingumą, sužinojo apie jų visuomeninę, politinę bei labdaringą veiklą, pažiūras, asmeninį gyvenimą. Senjorai aplankė ir pagerbė daugelį signatarų gimtųjų ir amžinojo poilsio vietų, sudarė žemėlapį su pažymėtomis signatarų gimtinėmis, surinko informaciją apie signatarų gimtųjų sodybų dabartinę teisinę būklę.
Džiaugiuosi, kad pavyko rasti rėmėjų ir nuo kovo mėnesio galėjome pratęsti Vasario 16-osios akto signatarų palikimo studijas. Projekte „Signatarai skelbiant, įtvirtinant ir ginant Lietuvos nepriklausomybę“ dalyvauja 110 klausytojų. Svetingoje Lietuvos nacionalinio muziejaus salėje senjorai klausysis istorikų paskaitų, taip pat aplankys daugelio signatarų gimtines ir kapus, uždegs ten atminimo žvakeles, sugiedos tautinę giesmę.
Istorijos fakulteto klausytojai susipažino su Kovo 11-osios Akto Signatarų veikla, aplankė Antakalnio, Rasų kapines ir pagerbė Lietuvai nusipelniusių žmonių atminimą. Iki ašarų sujaudino senjorų kartu su MČTAU grupe „Romantikai“ nuoširdžiai dainuojamos partizanų ir atgimimo laikų dainos. Tai suteikė šiam projektui gilią emocinę prasmę, sustiprino patriotizmo, pilietiškumo dvasią.
Įdomų ir prasmingą Lietuvos valstybingumo šimtmečiui skirtą projektą „Pirmosios Lietuvos Respublikos meninio gyvenimo apraiškų formavimasis“ 2017 m. rudenį pradėjo Kultūros fakultetas. Projekto dalyviai susipažino su Lietuvos kultūrinio gyvenimo istorija, su pirmaisiais mūsų nacionalinės operos, dailės, teatro, muzikos, dainų švenčių daigais, su pirmaisiais kultūros nešėjais ir jų indėliu. Senjorai grožėjosi Kauno tarpukario architektūra, apsilankė ne viename spektaklyje, koncerte.
Turbūt šiais jubiliejiniais metais senjorai gilinosi ne tik į sudėtingą ir margą Lietuvos istoriją. Kokiais dar renginiais, kokiomis iniciatyvomis MČTAU pasitiko atkurtos Lietuvos 100-metį?
Mūsų universitetas valstybingumo 100-mečio jubiliejui dedikavo pirmą kartą Lietuvoje surengtą senjorų šokių festivalį „100 šokių pynė Lietuvai“. Sukviesti į sostinę praėjusių metų rugsėjo 30 d. 100 šokių pynę pynė net 450 šokėjų iš 27 kolektyvų. Jie atvežė į šią šventę savo krašto tradicijas, sušildytas savo širdžių šiluma. Didžiuojamės Vytauto Vasiliausko apie šį festivalį sukurtu filmu, su kuriuo dalyvavome komunikacijų projekte „PR Lapės 2017“.
Daugelio atmintyje išliks prasmingas senjorų susibūrimas po Trispalve Vasario 16-osios išvakarėse Lukiškių aikštėje, sugiedota mūsų kartai šventa tautinė giesmė, į dangų paleisti geltoni, žali, raudoni balionai. Prie šios mūsų akcijos prisijungė daugelis šalies trečiojo amžiaus universitetų.
Džiaugiuosi šių metų pradžioje Tautodailės fakulteto surengta turtinga paroda „Minties ir spalvų dialogas“. Greta įvairiausių rankdarbių, tapybos, medžio darbų puikavosi Lietuvos šimtmečio garbei skirti skiautiniai ,,Vėtrų blaškomi išlikome“, ,,Svarbūs prisiminimai“, ,,Vytautas Didysis“, ,,Lietuvos kelias“.
Ne vieno širdį sušildė Buities kultūros fakulteto šventinis renginys „Šimtmečio kartų pynė Lietuvai“. Eksponatus parodai „Trys kartos +“ sunešė daugelio fakultetų klausytojai, su meile iškėlę juos iš šventai saugomų močiučių skrynių. Parodoje puikavosi ir mūsų anūkų darbeliai. Kartų popietėje susitiko ir nuoširdžiai bendravo kelios šimtmečio kartos – nuo 90-mečių žvalių močiučių iki darželinukų. Kartų bendrystė, etnografinio paveldo puoselėjimas – tai ir yra tikroji šio Lietuvos šimtmečiui skirto renginio prasmė.
Balandžio 7-ąją Vingio parke nušurmuliavo Sveikatos fakulteto surengta Pasaulinė sveikatos diena. Per 400 šventės dalyvių mankštinosi, sportavo, dalyvavo įvairiose rungtyse, bendravo, mėgavosi menine programa. Šventėje svečiavosi Trakų, Panevėžio miesto bei Panevėžio rajono, Varėnos, Anykščių, Naujosios Akmenės Trečiojo amžiaus universitetų komandos.
Visų renginių ir iniciatyvų neįmanoma išvardyti – kiekvienas fakultetas vienaip ar kitaip paminėjo Lietuvos šimtmetį, dar nemažai renginių planuojama.
Jūs išvardijote nemažai įdomių projektų, kuriuose dalyvavo daug MČTAU klausytojų. Bet senjorai vis drąsiau imasi ir tarptautinių projektų?
MČTAU jau sukaupė nemažą dalyvavimo tarptautiniuose projektuose patirtį. 2012-2014 m. sėkmingai dalyvavome tarptautiniame senjorų savanorių Grundtvig projekte „Nė dienos be veiklos“. MČTAU kaip partneris dalyvavo 2016-2017 m. vykusiame tarptautiniame projekte „Žadinkime blėstančią atmintį“. 18-ka kursų klausytojų, išlaikiusių egzaminą-testą, gavo sertifikatą ir metodines priemones, kurios padės dirbti savarankiškai, t. y. vesti vyresnio amžiaus žmonių atminties treniravimo seminarus. Kartu su partneriais iš Estijos ir Suomijos parengta elektroninė darbinė knyga vyresnio amžiaus žmonių atminties ugdymui, atsižvelgiant į kiekvienos šalies kultūrinius ir kalbinius ypatumus. Šiuo metu MČTAU kartu su partneriais Prancūzijoje, Vokietijoje, Graikijoje ir Suomijoje įgyvendina ES ERASMUS+ finansuojamą 24 mėnesius truksiantį tarptautinį projektą „Senjorai savanoriai migrantų integracijai” (SVMI).
Be palaikymo komandos, be daugelio žmonių geranoriško, savanoriško darbo MČTAU veikla būtų neįmanoma. Jei visus galėtumėte išrikiuoti šimtmečio alėjoje, ką ten įrašytumėte pirmiausia?
Šimtmečio alėjoje surašyčiau visus savo komandos narius. Ir net ypatingą nominaciją kiekvienam suteikčiau. Šimtą ačiū tariu pirmiausia tiems, kurie daug pastangų įdėjo, rengdami Lietuvos šimtmečio renginius. Dėkoju Vidai Kniūraitei – už istorinės atminties saugojimą; Aldonai Mikulionienei, Algimantui Petrauskui – už kultūros daigų puoselėjimą; Izabelei Bražiūnienei – už patriotines dainas ir eiles; Valerijai Stričkienei, Vidai Jarašiūnienei – už darnų šokių festivalio sustygavimą; Teodorai Dilkienei – už nuvežtus 100 ačiū Islandijai ir idėją surasti Martyno Mažvydo kapą; Irenai Jonkuvienei, Liucijai Pranckevičienei – už etnografinio paveldo puoselėjimą; Romualdui Šimkūnui – už šimtmečio literatūrinius skaitinius, už senjorus globojančio Angelo įkurdinimą Angelų kalvoje. Dėkoju prorektoriams Aldonai Rėksnienei ir Romanui Paulauskui už jų didelius ir mažus darbus; Reginai Dovidavičiūtei – už projektus, padėjusius išplaukti į tarptautinius vandenis; Monikai Jakimavičienei, Reginai Jadzevičienei – už finansinių resursų papildymą ir jų apskaitą. Dėkoju visiems dekanams ir prodekanams, seniūnams, klubų ir meninių kolektyvų vadovams, Rasų kapinių tvarkytojams, interneto svetainės kūrybinei grupei. Ir atsiprašau visų tų, kurių paminėti neleidžia ribotos interviu galimybės.
Nepaisant to, kad Trečiojo amžiaus universitetų veikla įteisinta Neformaliojo suaugusiųjų švietimo įstatyme, kad dedama daug pastangų iškelti TAU į nacionalinį lygmenį, opios mūsų veiklos finansavimo ir patalpų problemos sprendžiasi vangiai. Ar galime bent pasvajoti, kad MČTAU klausytojai kada nors turės savo pastogę? Ar galime tikėtis finansinės paramos iš numatomo įkurti NVO fondo?
Pats skaudžiausias klausimas. Viltis – durnių motina, ir ji miršta paskutinė. Mes aktyviai beldžiamės į visas duris – vieni išklauso, prižada, bet nieko nepadaro, kiti nesupranta, atrodo, kad jie nepasens, ir mus prilygina kavos gėrimo klubui. Čia skaudžiausia! Mano pagrindinis tikslas – iškelti TAU į nacionalinį lygmenį, gauti patalpas, nors dalinį finansavimą. Kai savo tikslą pasieksiu, ramia širdimi rektorės vairą perduosiu jaunesniam, bet kol neįvykdysiu šių įsipareigojimų, su visu Rektoratu, dekanais dirbsiu ir toliau.
Dėkoju už pokalbį. Linkiu geros kloties ir Universitetui, ir Jums asmeniškai.
Kalbėjosi Jadvyga Miniotaitė
