Iš Lietuvos 100-mečiui skirto ciklo „Žmonės ir darbai, kuriais didžiuojamės“
MČTAU savo valstybės šimtmečio istorijos studijoms pradėjo ruoštis dar 2016 m. pradžioje. Pateikus Švietimo ir mokslo ministerijai programą „Vasario 16-osios Akto signatarų keliais“, buvo laimėtas neformaliojo suaugusiųjų švietimo programų finansavimo konkursas, ir 2016 m. liepą pradėtas pusmečio trukmės mokymosi ir pažinimo kursas, kurį lankė daugelio MČTAU fakultetų klausytojai.
Šios programos tęstinumas, susipažįstant su Kovo 11-osios Akto signatarų veikla, leido svariau prisidėti prie Lietuvos valstybės šimtmečio minėjimo, prie gilesnio valstybingumo ištakų suvokimo. Istorijos fakultete 2017 m. spalio – gruodžio mėn. išnagrinėtos 24 programos temos, padėjusios senjorams giliau suvokti sunkų ir labai sudėtingą lietuvių tautos kelią XX amžiuje, pabrėžiant svarbiausią siekį – turėti nepriklausomą valstybę.
Su Istorijos fakulteto dekane doc. dr. Vida Kniūraite kalbamės apie atkurtos Lietuvos šimtmečiui skirtus projektus, apie tai, kodėl vyresniajai kartai toks svarbus istorinės atminties išsaugojimas.
Lietuvos 100-mečio jubiliejui pagerbti skirti projektai, prie kurių įgyvendinimo Jūs ženkliai prisidėjote, įrodė, kad istorijos žinios svarbios visiems ir kiekvienam. Projektų užsiėmimus senjorai lankė ypač aktyviai, rengė savarankiškas užduotis, lankė signatarų gimtines, amžinojo poilsio vietas. Kodėl, Jūsų nuomone, vyresniems žmonėms taip reikia istorijos žinių – juk jie ir patys yra gyvi istorijos liudytojai, jos dalyviai?
Žmogus nėra pajėgus pamatyti ir įvertinti tai, kas vyksta aplink jį. Žmogaus santykį su jo gyvenamuoju laiku galima palyginti su aukštu bokštu, kurio gerai apžiūrėti neįmanoma, stovint greta – reikia pasitraukti tam tikru atstumu, kad galėtum gerai apžiūrėti ir kaip galima teisingiau įvertinti. Tai pasakytina apie bet kurį istorinį laikotarpį. Kitas dalykas, kad istorijos mokslas visada buvo ir, matyt, visada bus partinis, o tai reiškia, kad vienu kuriuo nors istoriniu laikotarpiu yra iškeliami ir pabrėžiami vieni faktai (tam tikru būdu juos vertinant), o kitu laikotarpiu visai kiti faktai gali pasirodyti svarbesni. Tarybiniais laikais, skelbiant, kad kuriama neklasinė visuomenė, kurioje nesvarbūs tautiniai, rasiniai skirtumai, kalbėjimas apie nacionalines valstybes buvo ideologiškai pavojingas. Dėl to mūsų karta negavo reikiamų žinių apie nacionalinę valstybę. Tvirtinimas, kad nebuvo mokoma Lietuvos istorijos yra nepagrįstas – tarybiniais laikais buvo atskiri Lietuvos istorijos vadovėliai, bet visuomenė nepasitikėjo jais: faktai juose pateikti teisingi – rašoma buvo atsakingiau, negu dabar, bet tų faktų aiškinimas priklausė nuo tarybinės visuomenės kūrimo poreikių.
Neseniai Jūsų vadovaujame Istorijos fakultete baigta studijuoti Atkurtos Lietuvos 100-mečiui skirta programa „Kovo 11-osios Akto signatarų keliais“. Šią Švietimo ir mokslo ministerijos remiamą programą parengėte Jūs ir doc. dr. Mindaugas Tamošaitis. Kokius Lietuvos istorijos aspektus, kokių asmenybių nuopelnus nagrinėjote šiame projekte?
Į šį projektą žvelgėme kaip į ankstesnio projekto tęsinį. Dėl to daug dėmesio skyrėme Vasario 16-osios Akto signatarų veiklai, kuriant ir stiprinant Lietuvos valstybę, nes pats Vasario 16-osios Aktas nereiškė valstybės sukūrimo. Tai buvo tik labai drąsi programa, kurios įgyvendinimas pareikalavo daug pastangų ir žmonių gyvybių. Kalbėjome apie tarptautines sąlygas, kuriomis gyvavo ir 1940 m. žlugo Lietuvos Respublika. Kai kurie Vasario 16-osios Akto signatarai tapo diplomatais, valstybės administratoriais, kultūros veikėjais – apie juos buvo kalbama. Buvo nušviestos sąlygos, kuriomis subrendo Kovo 11-osios Akto signatarai.
Ar vykdant šį projektą, o taip pat ir ankstesnę šio projekto dalį, jo dalyviai sužinojo kokių nors ypatingų, mažai žinomų istorijos faktų, kažkokių ypatingų istorijos vingių?
Be abejonės – projekto dalyviai sužinojo faktų ir išgirdo vertinimų, apie kuriuos vargu ar būtų kada susimąstę, jeigu ne įdomios dr. Mindaugo Tamošaičio paskaitos ir puikios šio mokslininko knygos, kurias gavo projekto dalyviai.
Vasario 16-osios Akto signatarai buvo pagerbti lankant jų gimtines, amžinojo poilsio vietas, memorialinius muziejus. Kaip buvo pagerbti jau net 32 Amžinybėn iškeliavę Kovo 11-osios Akto signatarai? Ar, Jūsų nuomone, deramai įvertintas visų 124-ių Kovo 11-osios Akto signatarų indėlis, atkuriant nepriklausomą Lietuvą? Ar tik po 100 metų istorija viską sudėlioja į vietas?
Pripažindami taisyklę, kad apie tautos kultūrą sprendžiama pagal jos požiūrį į amžinai išėjusius, lankėme mirusiųjų Kovo 11-osios Akto signatarų kapus, paskaitose buvo pristatytos išėjusiųjų biografijos, palaidojimo vietos. Gilų įspūdį projekto dalyviams paliko mirusiųjų atminimui skirtos MČTAU Meninės saviraiškos fakulteto „Romantikų“ grupės atliktos gražiausios patriotinės dainos, už ką projekto dalyviai be galo dėkingi šio fakulteto dekanei Izabelei Janinai Bražiūnienei.
Žinoma, nebūtinai reikia šimto metų, kad būtų įvertintas žmogaus ar grupės žmonių veiksmas ar darbas. Autoritetingai atsakyti, žinoma, negaliu, ar deramai įvertintas Kovo 11-osios Akto signatarų nuopelnas, bet teko girdėti iš artimų signatarams žmonių, kad jie jaučiasi užmiršti arba bent jau nelabai reikalingi. Nežinau, kaip panašiais atvejais elgiamasi tose valstybėse, į kurias mūsų visuomenė lygiuojama, bet tikrą ar tariamą nepakankamą dėmesį signatarams galiu paaiškinti individualizmu, kuris yra labai būdingas kapitalistinei visuomenei. Galima ginčytis, gerai ar blogai, bet mūsų visuomenėje (esančioje pradinėje kapitalizmo stadijoje) nebeveikia Prancūzijos muškietininkų šūkis „Visi už vieną, vienas už visus“. Dabar gyvename pagal principą „Kiekvienas už save ir tiktai vienas Dievas už visus“ – neturime laiko stabtelti ir žvilgtelti į šalia esantį žmogų. Manau, kad tai kelionė į akligatvį.
Nepriklausomybės signatarų palikimą studijuojantys klausytojai klausėsi ne tik paskaitų, bet ir partizanų bei Sąjūdžio laikų dainų, eilėraščių. Kaip gimė idėja taip gražiai paįvairinti šį projektą?
Meninės saviraiškos fakulteto dekanė Izabelė Janina Bražiūnienė įsijungė į projektą ir lapkričio 23 d. (sutapo, kad Lietuvos kariuomenės dieną buvo paskaita) atsivedė „Romantikus“ ir atliko su jais Nepriklausomybės kovų (1919-1920) dainas. Projekto dalyviai buvo sužavėti – „Romantikai“ atėjo į projekto renginį dar kartą.
Kas padėjo įgyvendinti visą Kovo 11-osios Akto signatarų nueito kelio studijų programą, kam norėtumėte tarti padėkos žodį?
Pirmiausia – MČTAU rektorei dr. Zitai Žebrauskienei, kuri lietingą 2017 m. vasarą (kai visi buvo išvažinėję atostogauti) paragino rengti dokumentus. Žinoma, be Reginos Dovidavičiūtės proto ir pastangų nieko nebūtų buvę. Esame dėkingi dr. Mindaugui Tamošaičiui, kuris, talentingas ir gilus mokslininkas, nepagailėjo jėgų bendrauti su MČTAU klausytojais. Svarbiausia, kam privalau dėkoti, yra patys dalyviai: be jų entuziazmo ir kantrybės tikrai nieko nebūtų buvę.
Dabartis irgi netrukus taps istorija. Žinau, kad Jūsų rūpesčiu buvo sukurtas filmas apie MČTAU surengtą tarptautinį senjorų šokių festivalį „100 šokių pynė Lietuvai“. Šis Vytauto Vasiliausko filmas kartu su kitais 115-ka konkurentų varžėsi Komunikacijų projekte „PR Lapės 2017“. Įamžintos ir kitos MČTAU veiklos akimirkos, tarp jų ir Lietuvos 100-mečiui skirti renginiai. Gegužės mėn. minėsime vieno iš Kovo 11-osios Akto signatarų, MČTAU įkūrėjo Medardo Čoboto gimimo 90-ąsias metines. Kaip istorikai ketina prisidėti prie jo atminimo įamžinimo?
Tikiuosi, kad Vytautui Vasiliauskui užteks kantrybės ir laiko sukurti gražų pasakojimą apie patį Medardą Čobotą ir didžiausią šio Kovo 11-osios Akto signataro dovaną Lietuvai –Trečiojo amžiaus universitetą. Galimas daiktas, pasiseks surengti konferenciją arba bent jau prasmingą pokalbį apie taip daug Lietuvai nusipelniusį Žmogų.
Jūs skaitėte Lietuvos 100-mečiui skirtas paskaitas ne tik Istorijos fakultete, bet ir kituose MČTAU renginiuose bei fakultetuose. Su kuo pasidalijote šlovinga Lietuvos istorine atmintimi? Kokių dar sumanymų, idėjų, iniciatyvų, skirtų valstybės 100-mečiui, esate numatę Istorijos fakultete?
Visi 2017-2018 mokslo metai MČTAU Istorijos fakultete skirti XX a. istorijai (daug dėmesio skiriant Lietuvai), pabrėžiant pasaulio tautų pastangas kurti ir puoselėti nacionalines valstybes, nes šių procesų neatskiriama dalis yra Lietuvos Respublikos atsiradimas ir gyvavimas. Nacionalinės valstybės kūrimo temomis skaičiau paskaitas Elektrėnuose, Rietave, Švenčionyse, Lazdijuose. Visur radau besidominčius mūsų Valstybės istorija, dėkingus klausytojus.
Dėkoju už įdomų pokalbį.
Kalbėjosi Jadvyga Miniotaitė