Gebėjimas dainuoti – viena nuostabiausių žmogaus savybių, kuri, deja, duota ne kiekvienam. Dainuodamas žmogus patiria estetinį pasitenkinimą, išreiškia save, išgyvena daug gražių bendravimo su kitais žmonėmis akimirkų. Vedinos noro dainuoti senjorės atrado kelią į Trečiojo amžiaus universitetą, į chorvedės Adelės Petrošiūtės suburtą moterų chorą. Iš pradžių jų buvo gal 14, vienos išėjo, kitos atėjo. Dabar į Lilijanos Zarankienės vadovaujamo choro „Varsa“ repeticijas renkasi per 30 chorisčių. Jubiliejinių 2014–2015 mokslo metų pradžioje prie jau patyrusių dainininkių prisijungė penkios naujos choristės, pakviestos seniau dainuojančių moterų. Daugelis garbaus amžiaus senjorių, atradusių šį chorą beveik prieš porą dešimtmečių, jame dainuoja ir dabar. Tai Stasė Vilienė, Onutė Gasparavičiūtė, Palmira Milašiūnienė, Aurelija Baronienė, Zenona Bružienė, Genovaitė Lasauskienė, Irena Beinortienė, Elena Linkevičienė ir kitos. Chore daugiausia buvusių pedagogių, bet yra ir ekonomisčių, inžinierių.

Į repeticijas „Varsos“ choristės renkasi kiekvieną antradienį. Jaukioje Karoliniškių seniūnijos salėje moterys praleidžia po porą valandų, daugybę kartų kartodamos nelengvas muzikines frazes. Po repeticijos kalbintos choristės sakė, kad daina tiesiog įaugusi į jų gyvenimą, kad be dainos jos negalėtų gyventi, nes daina džiugina, ramina, linksmina, paįvairina gyvenimo monotoniją. „Negaliu įsivaizduoti gyvenimo be dainos, nuolat prašau Dievo, kad tik neatimtų balso ir atminties“, – juokauja choristė Elena Linkevičienė. Dainuojant ir giedant šios moterys girdėjo nuo mažumės, o paaugusios ir pačios pradėjo dainuoti kartu su mamomis. Ne vienai ir pagiedoti teko savo parapijos bažnytėlėje. Liaudies dainavimo ir giedojimo tradicijos ir suformavo šių moterų norą išreikšti save per muziką – jos dainavo studijuodamos, dirbdamos, o dabar dainuoja kartu su bendraamžėmis senjorėmis. Atimk iš jų dainavimą – ir jos praras gyvenimo džiaugsmą, tą nuostabų dvasinio skaidrumo jausmą.

Palmira Milašiūnienė, per radiją išgirdusi apie pradėjusį veikti Trečiojo amžiaus universitetą, atėjo į mokslo metų pradžios šventę ir po trumpos TAU himno repeticijos buvo pakviesta dainuoti chore. Buvo dainavusi mokyklos ansamblyje, kituose kolektyvuose. „Kodėl dainuoju? Meilę dainai atsinešiau iš namų. Tėvelis buvo muzikantas, broliai turėjo gerus balsus, mamytė irgi mėgo dainuoti. Mokydamasi mokykloje lankiau pas vargonininką privačias muzikos pamokas – mokiausi skambinti fortepijonu“, – pasakoja Palmira. Senjorė mielai dainuoja ir ankstesnės vadovės parinktas jautrias, lyriškas dainas, ir šiuolaikiškesnes dabartinio repertuaro dainas: „Man patinka liaudies dainos ir populiarūs lietuvių kompozitorių kūriniai, kuriuos atliekant ir publika gali pritarti“, – pasakoja Palmira.

Palmira Milašiūnienė beveik dešimt metų buvo choro seniūnė, todėl gerai žino, kad koncertuojant svarbu ne tik darnus skambesys, bet ir chorisčių įvaizdis, kurį kuriant įdėta nemažai pastangų. Iš pradžių senjorių apranga buvo paprasta – balta palaidinė, juodas sijonas. Vėliau, pasitarusios su klubo „Prie ugnelės“ vadove Judita, nutarė pasisiūdinti vienodus bordo spalvos kostiumėlius, kuriais vilkėdamos koncertuoja ir dabar.

Senjorė Genovaitė Lasauskienė šį chorą atrado netikėtai – eidama pro prezidentūrą, pamatė iš ten išeinančių inteligentiškų moterų pulką, pakalbino jas ir sužinojusi, kad tai Trečiojo amžiaus universiteto choristės, netrukus ir pati įstojo į šį chorą. „Man visą laiką reikėjo dainos, tiesiog dūšia to troško. Dainuoti pradėjau besimokydama penktame ar šeštame skyriuje, o 1939 metais, pasipuošusios gražiais rūbeliais, jau dainavome radiofone. Kur daina, ten ir aš. Kur tik dirbau, ten ir dainavau – ir Kulautuvoje, ir Lazdijuose, ir Naujosios Vilnios pedagoginėje mokykloje. Ilgiausiai, net 32 metus, dainavau Mokslų akademijos chore“, – apie savo nenugalimą trauką dainuoti pasakoja Genovaitė. Ji įsigudrino dainuoti net Afrikoje, kur kartu su vyru gyveno dvejus metus. Ambasadoje ji susirado chorą, tiesa, dainuojantį rusiškai, ir įsiprašė dainuoti. O lankydama „Varsos“ chorą ši senjorė džiaugiasi draugišku kolektyvu, vadovės Lilijanos profesionaliai parinktomis dainomis.

Elena Linkevičienė dainuoti pradėjo pradinėse klasėse, o grįžusi iš studijų pagiedodavo Šešuolėlių bažnytėlėje. Meilę dainai įskiepijo mama, visos keturios seserys taip pat buvo geros dainininkės. Yra giedojusi Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčioje, Šv. Kryžiaus namuose, bet labiausiai prisirišo prie MČTAU choro. „Pirmoji mūsų vadovė Adelė buvo labai reikli, profesionali vadovė, ji parinkdavo labai gražias, svajingas, jaudinančias dainas apie gamtą, tėvynę. O dabartinės mūsų vadovės Lilijanos jaunystė, energija uždega mus, atitraukia nuo liūdnų minčių apie senatvę. Esame dėkingos savo vadovei už toleranciją: ji pakenčia mūsų dainavimo nesklandumus, klausos, balso netobulumą, supranta ir palaiko mus. Ji viską sugeba, visur suspėja ir mus veda paskui save“, – įspūdžiais dalijasi ponia Elena. Senjorė džiaugiasi, kad dabar choras gali dainuoti tas dainas apie Lietuvą, kurios sovietmečiu buvo draudžiamos, mėgsta dainas apie gamtą, apie prabėgusią jaunystę. Elena džiaugiasi ir savo kolegėmis: „Draugiškas kolektyvas, šaunios seniūnės. Labai mylėjome subtilią, jautrią ankstesnę seniūnę Palmirą, dabar džiaugiamės seniūne Irena Beinortiene, kuri ir pati visada pasitempusi, ir mus moko neapsileisti, prisižiūrėti, pasipuošti, paslėpti savo žilus plaukus.“

Zenona Bružienė, turinti ir inžinierės, ir felčerės diplomus, Trečiojo amžiaus universitete lankė Namų ūkio, Dvasinio tobulėjimo fakultetus, įstojo ir į chorą. Jaunystėje dainavo Kauno politechnikos instituto chore, ansamblyje. Daina nutrūko tremtyje, o po šešiolikos metų grįžusi iš Sibiro Zenona vėl pradėjo dainuoti. Garbaus amžiaus senjorė jaučia nostalgiją ankstesniam choro repertuarui, jaudinančioms, ašarą išspaudžiančioms dainoms. Gerai, kad daugelis jų išliko TAU dešimtmečiui išleistoje kompaktinėje plokštelėje. „Manau, kad mūsų choras, turėdamas tokią veiklią, energingą ir pakančią vadovę Lilijaną, dar ilgai gyvuos. Man pačiai – jau 83 metai, reikia pripažinti, kad balsas keičiasi, sunkiau dainuoti. Deja, ir išvaizda jau nebe ta... Suprantu, jau reikėtų išeiti, bet labai gaila palikti tokį nuostabų kolektyvą. Čia labai gera atmosfera, mes nesipykstame, neapkalbame vienos kitų, gal tik per daug plepame, už ką vadovė mus nuolat bara“, – pasakoja Zenona.

Irena Beinortienė, medikė, Trečiojo amžiaus universitetu susidomėjo išgirdusi per radiją kalbant dr. Medardą Čobotą. Ji greitai atėjo į universiteto būstinę, kur ją pasitikusi administratorė Marija Michaleva užrašė į chorą ir į Dvasinio tobulėjimo fakultetą. „Visą gyvenimą dainavau: pirmiausia – studijuodama, vėliau – moterų chore „Aidas“, prie Sveikatos apsaugos ministerijos susikūrusiame moterų ansamblyje. Kur tik buvo koks nors kolektyvas, ten ir dainavau. Kadangi gamta apdovanojo mane operiniu balsu, tai sesuo, a.a. Muzikos akademijos docentė norėjo iš manęs dainininkę padaryti. Mūsų giminėje beveik visi savo gyvenimus susiejo su menu, aš vienintelė tapau medike. Nuo pat vaikystės visi dainuodavome šeimoje, visos šešios seserys turėjome gerus balsus, tėvelis dar ir armonika grojo. Nedainuoti tiesiog negaliu. Dainuodama gerai jaučiuosi ir balsą treniruoju, ir širdyje gera“, – prisiminimais dalijasi Irena.

Irena – Muzikos fakulteto seniūnė. Ji stropiai vykdo vadovės Lilijanos nurodymus, stebi chorisčių lankomumą, informuoja jas apie renginius ir šaunią šventę kuriai nors varduvininkei surengia. „Kaip seniūnė dalinuosi rūpesčiais su kitomis, visos padeda. Bet reikia rodyti pavyzdį, būti pareigingai. Ateinu anksčiau už kitas, išeinu paskutinė“, –pasakoja Irena. Pačius gražiausius žodžius Irena skiria choro vadovei: „Lilijana reikli, uždeganti. Negaili mums ir kritikos. Mums atrodo, kad gerai padainavome, ir publikai patinka, bet pastabų sulaukiame – tai verčia dar labiau pasitempti. Choro vadovės ir Karoliniškių seniūnės dėka turime galimybę repetuoti jaukioje seniūnijos salėje. Kaip mes vargdavome anksčiau! Prieš koncertą kartais net koridoriuje repetuodavome. Ir vadovei, ir visoms choristėms linkiu sveikatos, optimizmo, jaunatviškumo, darnaus dainų skambesio.“

Jadvyga Miniotaitė