Balandžio 11 dieną garbingą 80-mečio jubiliejų švenčia Irena Jonkuvienė, gydytoja, savo gyvenimą pašventusi pagyvenusių žmonių problemoms spręsti, viena iš Trečiojo amžiaus universiteto kūrėjų, buvusi prorektorė, Istorijos fakulteto dekanė, ilgametė Tautodailės fakulteto dekanė, tautodailininkė, tautinio paveldo, tvaraus gyvenimo būdo puoselėtoja, nuo 2022 metų – MČTAU garbės dekanė.
Nuoširdžiai sveikiname jubiliatę šios iškilios sukakties proga!
Gerbiama Irena, su dėkingumu ir pagarba vertiname Jūsų kūrybiškumą, atsidavimą, darbštumą, organizuotumą, atsakingumą – visa tai, kas gražiausiomis spalvomis papuošė Jūsų Gyvenimo knygą ir praturtino MČTAU gyvenimą. Atiduodama dalelę širdies, padedate kurti mūsų bendruomenėje pagarbos ir meilės vienas kitam oazę, kurioje gera mums visiems.
Gražaus jubiliejaus proga linkime Jums ilgo ir saulėto Gyvenimo kelio, padabinto spalvingais pavasario žiedais. Linkime, kad dar ilgai būtumėte visiems reikalinga, visada ir visų laukiama, gerbiama ir mylima, kad niekuomet nestokotumėte sveikatos, energijos, optimizmo ir kūrybinės ugnelės.
Lai visada Jus šildo artimųjų meilė, dėmesys bei pagarba. Tegul viskas, ką atiduodate kitiems, sugrįžta Jums šimteriopai.
MČTAU bendruomenė
Vilnius, 2023 m. balandžio 11 d.
- Miela Irena, esate viena iš Trečiojo amžiaus universiteto steigėjų, kartu su signataru dr. Medardu Čobotu nuėjusi ilgą kelią kuriant vyresnio amžiaus žmonėms įdomesnį, prasmingesnį gyvenimą. Kaip pasikeitė universitetas per beveik trijų dešimtmečių veiklos laikotarpį, kokios vertybės išliko, kokie nauji santykiai susikūrė?
- Malonu prisiminti ilgalaikę, bet labai širdžiai mielą labdaringą veiklą MČTAU, kuri tęsiasi jau 28 metus. Mano atmintyje viskas gyva, visa šviesios atminties dr. Medardo Čoboto minties idėja apie vyresnio amžiaus žmonių gyvenimo kelio kokybę, neužsisklendimą, ligų prevenciją ir supratimą, kad senatvė – ne liga ir jai kryptingai reikia ruoštis. Žinoma, mes, tuomet gerokai jaunesni, įsijungę į šią veiklą, dar nesupratome tiek plačiai, kaip mūsų mokytojas, tiesiog ėjome jo vedamu keliu, darbavomės empiriškai, tačiau iš širdies. Mūsų branduolį vienijo besąlygiškas tikėjimas tuo, ką darome ir nuoširdus mūsų visų, nors ir mažiausių iniciatyvų palaikymas. Dirbome neturėdami nuolatinės buveinės, tokių komunikacijos ir technologijų priemonių kaip dabar, net retas galėjo naudotis kompiuteriu, bet tai buvo natūralu ir įmanoma. Buvome labai draugiški, padėdavome vieni kitiems. Pamenu, universiteto interneto svetainės administratorė Vida Rogalskienė pasikvietė mane į tuometinę Technikos biblioteką ir nuoširdžiai mokė naudojimosi kompiuteriu pradmenų. Ir toliau ji mane globojo, buvome ir esame labai artimos. Šis laikmetis kupinas permainų, sunkumų, netikėtumų, daugybės veiklų, klausytojų ir atsakingų asmenų kaitos, ir dėl to neįmanoma visur spėti, viską įsisavinti, pamatyti. Man atrodo, kad stinga fakultetų bendrystės. Pamenu, Turizmo fakulteto dekanė Teodora Dilkienė surengė meniškų gaminių parodą, pakviesdama dalyvauti ir Tautodailės fakulteto klausytojus. Po šios parodos kilo daug prieštaringų minčių, o man tai buvo gražu, nuoširdu ir draugiška. Gražūs draugystės saitai buvo su Literatūros fakultetu: buvojome gamtoje, dalyvavome leidžiant knygas, draugavome. Gal aš kiek ir nostalgiškai mąstau, bet juk yra visos sąlygos suartėti, apsiglėbti ir būti artimiems.
- Jūs ir pati universitete nuėjote ilgą saviraiškos kelią – buvote universiteto prorektorė, vadovavote Istorijos fakultetui, bet turbūt ten neatradote savęs, jei širdis ir iš vaikystės atsinešta meilė rankdarbiams pašaukė ateiti į Tautodailės fakultetą, kuriam vadovavote dešimt metų?
- Jūs labai tiksliai pastebėjote – aš šiame universitete nuėjau ilgą saviraiškos kelią. Tai tiesa, retas jaunas žmogus arba neturintis akademinio pasiruošimo gali profesionaliai vadovauti kitiems, juo labiau išsilavinusiems, aukštąjį mokslą turintiems. Pamenu, kartą rektorė dr. Zita Žebrauskienė, diskutuojant, koks turi būti rektorius, pareiškė, kad tai turėtų būti pedagogas ir mokslų daktaras. Suprantama, tai neginčijama ir svarbu. Mane dr. M. Čobotas prorektorės pareigoms pasikvietė žinodamas, kad aš jau turiu 15 metų įdirbį su vyresnio ir seno amžiaus žmonėmis, suprantu jų psichologiją ir požiūrį į gyvenimą, kad aktyviai dalyvauju Gerontologų ir geriatrų mokslinės draugijos veikloje. Būdama prorektorė aš svarbesnių darbų nuveikti negalėjau, nes dar aktyviai dirbau gydytoja, universitete daugiausia skaičiau paskaitas medicinine tematika. Po M. Čoboto mirties 2009 m. Istorijos fakultetas liko be dekano, ir tuometė universiteto administratorė Marija Michaleva prikalbėjo mane vadovauti šiam fakultetui. Turėjau laisvesnio laiko, buvau ką tik išėjusi į pensiją. Man buvo nelengva, nes neturėjau profesinio pasirengimo istorijos srityje, bet kaip mokslu istorija domėjausi ir stengiausi dirbti nuoširdžiai.
Ir vėl mano veikloje iššūkis. Sunkiai sirgdama 2011 m. rudenį atsistatydino Tautodailės fakulteto dekanė, šviesios atminties Danutė Papeikienė. Tuometė rektorė dr. Vanda Brimienė žinojo, kad aš lankau Tautodailės fakultetą, viską sau siuvuosi, mezgu, neriu, kad iš vaikystės turiu mamos sukurtų meniškų dirbinių ir jau gaminu kai kuriuos darbelius, paskyrė mane vadovauti Tautodailės fakultetui. Mano širdžiai tai buvo malonu ir iškart įsiliejau į fakulteto kasdienybę. Seniau fakultetą lankiusių moterų buvo nedaug, rinkosi naujos, žingeidžios moterys, nebijančios naujovių, sudėtingesnių darbų, projektų, ir žingsnis po žingsnio per dešimt metų mums pavyko įsisavinti apie 30 naujų meniškų gaminių technologijų, surengti nemažai parodų puikiose salėse – Karininkų ramovėje, galerijoje „Verdenė“, Žemės ūkio ministerijoje, ne vienoje bibliotekoje. Visa Lietuva rengėsi pažymėti šalies šimtmetį, buvo įgyvendinama daug projektų, renginių, žinoma, ir mes norėjome eiti tuo keliu. Kadangi jau turėjome patirties tautinio paveldo srityje, nutarėme pasisiūdinti tautinius rūbus. Ir tai mums pavyko! Dalyvavome daugelyje renginių, net foto sesiją turėjome. Ši išskirtinė nuotrauka ilgam liks kolegių ir mano atmintyje.
- Sunku būtų išvardyti visas menines technologijas, kurių kartu su Jumis per dešimtmetį išmoko fakulteto tautodailininkės. Ko mokyti ir mokytis buvo įdomiausia ar, priešingai, sunkiausia?
- Malonu prisiminti mūsų nueitą mokymosi kelią. Šiek tiek noriu pasigirti ir atvirai pasakyti, kaip tai pavykdavo. Esu įsitikinusi, kad vadovas ar lyderis – nesvarbu kaip jį pavadinsi, pirmiausia pats turi rodyti pavyzdį. Pamenu, dar prieš mokantis naujos technologijos, kad sudominčiau klausytojas, aš vargais negalais pasidarydavau tą būsimą gaminį, aiškindavau jo pritaikymo galimybes, svarbą ir skatindavau, drąsindavau kitas imtis vieno ar kito darbo, niekada nebijojau atverti širdies, tikėjau jomis ir norėjau, kad jos tikėtų manimi – tai ir buvo mūsų sėkmės raktas. Labai stengiausi neįskaudinti nė vienos, jei kas ne taip gerai pavykdavo, antraip bus prarastas pasitikėjimas ir neatsivers kūrybos džiaugsmas.
Esu įsitikinusi, kad sukurti vieną ir tą patį gaminį autoriai turi nevienodas prigimtines galimybes, dėl to fakultete išsiugdė vienos ar kitos technologijos meistrai, kurie jau tapo naujai atėjusiųjų mokytojai. Tai ir būdinga tautodailės menui – mokytis ir mokyti kitus. Noriu prisiminti, ar kas nors gali sukurti dailesnių papuošalų negu Bronytė Palevičienė, nupinti margesnių tautinio paveldo juostų negu dabartinė dekanė Henrika Ivancienė. Kas gali prilygti simegrafijos klodus įvaldžiusiai Zinaidai Bagdanavičienei ar lėles kuriančiai Adolfinai Miliauskienei, kas gali tapyti kaip Rimantas Keblas, Gintarė Gudžiūnienė, kas gali sukurti tokius skiautinius kaip Anapilin iškeliavusi skiautininkė Zita Šaltmerienė, kurios pramintomis pėdomis ir aš seku, deja, esu dar toli.
- Jums vadovaujant, Tautodailės fakultetas ir pavieniai kūrėjai surengė nemažai įvairių edukacinių renginių, parodų – kas Jums pačiai buvo įsimintiniausia? Turbūt širdį džiugina, kad Jūsų pradėtos parodų rengimo tradicijos ir dabar tęsiamos?
- Parodų surengta daug, jos taip įsibėgėjusios, tiek daug pažinčių, rengėjai žino MČTAU kūrėjų braižą, darbų vertę ir su malonumu jų darbams užleidžia erdves. Daugiausiai savo darbus eksponuoja Tapybos fakultatyvo lankytojai, sunkiau kelią skinasi smulkesni darbai, kuriems reikia uždarų erdvių, didesnio budrumo.
- Jūsų pačios kraičio skrynioje – pačia įvairiausia technika sukurti darbai, tapyti paveikslai, kilimai, papuošalai. Kokia technika Jums pačiai įdomiausia, kelianti daugiausia iššūkių ir teikianti daugiausia malonių emocijų?
- Nė vienas negali įsisavinti ir pamėgti visų technologijų, aš irgi – ne išimtis. Mano širdyje likosi siuvinėjimas juostelėmis, šia metodika sukūriau inovatyvų skiautinį „ Žydėjimas“. Taip pat esu pamėgusi juostelinę metodiką, sukūriau du skiautinius: „Lietuvos kelias“ Lietuvos šimtmečio garbei ir „Padėka kovotojams su COVID-19“. Žaviuosi antspaudavimu augalais, esu pagaminusi du paveikslus, vedusi edukacinius užsiėmimus vaikams festivalyje Mėnuo Juodaragis Zarasų rajone, o per kitą susitikimą – to krašto moterų bendruomenei.
- Jūs garsėjate ne tik kaip tautinio meno puoselėtoja, bet ir kaip tvaraus, atsakingo vartojimo atstovė, mokanti ir kitus tvariai gyventi. Ar tvarumas – Jūsų gyvenimo būdas, filosofija ar viena iš meninės saviraiškos formų?
- Tas žodis tvarumas, manau, mumyse dar netvirtas. Tvarumo samprata juk labai plati. Mano pasaulyje tvarumas – tai taupumas buityje, dori tarpusavio santykiai tausojant žmogaus jausmus, orumą, privatumą bei sveikatą. Juk tvariai gyvendamas ne tik duodi, bet ir pats kaip atsaką gauni, arba atvirkščiai. Čia gi nieko naujo, jau per karmos dėsnius daug aiškinta, tik dabar tai suprantama egzistencine prasme – jei civilizacija su visata nepalaikys bendrystės, tai civilizacija neišvengs katastrofos. Taigi man tvarumas – ir gyvenimo būdas, ir filosofija, ir viena iš meniškos saviraiškos formų.
- Nors daugiau nei prieš metus atsisveikinote su Tautodailės fakultetu, Jums suteiktas MČTAU garbės dekanės vardas, o ir pati gražiai atsisveikinote, surengdama personalinę parodą Seime, bet ir toliau aktyviai dalyvaujate fakulteto edukacinėje veikloje, įvairiose parodose. Galima sakyti, kad universitetas, kaip ir šeima – visam gyvenimui?
- Manau, būtų pats negarbingiausias ir netvariausias poelgis ignoruoti MČTAU veiklą. Juk per šituos metus aš daug patyriau, įgavau bendrystės, vadovavimo įgūdžių, sutikau daug mielų žmonių, tiek daug išmokau, ir pati daug sukūriau – negi viską paliksiu. Aš didžiuojuosi tuo universitete praleistu laiku, mano indėlis įvertintas, džiaugiuosi Garbės dekano vardu, Tautodailininkės vardu, o svarbiausia, kad ir atėjus naujai dekanei, išliko gražūs santykiai, kad mane moterys prisimena, ir mes susitikusios mielai pasidaliname įvairiais įspūdžiais.
- O kokių kūrybinių minčių turite Jūs pati – siuvinėsite, kursite skiautinius, tapysite, rašysite eilėraščius, fotografuosite? Ar imsitės kažko naujo, dar neišbandyto? Praėjusiais metais buvote priimta į Lietuvos tautodailininkų sąjungos Vilniaus skyriaus narius. Šis vardas irgi įpareigoja nesustoti kurti?
- Pagal horoskopą aš - Avinas, klasikinis avinas, nors horoskopais ir nelabai tikiu, bet tiesa yra tokia, kad avinai labai energingi, tačiau gyvenime jie energiją švaisto neapdairiai ir senatvėje jos lieka labai mažai ir jais pačiais prisieina pasirūpinti. Horoskopai horoskopais, bet aš dar noriu ir skiautinius kurti, vieną jau baigiu, dar du įpusėję, siuvinėti juostelėmis ir kryželiu, o gal dar grįšiu ir prie tapybos. Džiaugiuosi, kad po Šv. Velykų galėsiu MČTAU erdvėje surengti personalinę skiautinių parodą.
Nuoširdus ačiū, miela Jadvyga, už mūsų ilgametę bendrystę ir šį brangų laiką, kurį paskyrėte man. Jums linkiu visokeriopos sėkmės, o svarbiausia – sveikatos.
- Dėkoju, miela Irena, už atvirą, nuoširdų pokalbį. Linkiu sveikatos ir jėgų kuo ilgiau džiaugtis Gyvenimo teikiamomis dovanomis.
Kalbino Jadvyga Miniotaitė
Rasos Pakalkienės nuotrauka