Literatūros fakultete įvyko susitikimas su poetu, vertėju, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatu Antanu A. Jonynu, išleidusiu daugiau nei dvi dešimtis eilėraščių rinktinių, išvertusiu į lietuvių kalbą J. W. Goethe‘s „Faustą“ ir daug kitų kūrinių – poemų, pasakų, sakmių, romanų. Kalbėtasi apie poeziją. Ir apie tai, kad rašyti reikia tik tai, kas pačiam svarbu. Apie tai, kad pasaulis išliks, kol egzistuoja poezija, kol matome jo prasmę.
Ilgai laukto susitikimo pradžioje Antanas A. Jonynas pasidalijo su MČTAU literatais kai kuriais savo biografijos faktais. Gimė Vilniuje 1953 metais, augo kartu su dar penkiais broliais ir seserimis. Mokėsi Vilniaus 16-oje vidurinėje mokykloje (dabar – Užupio gimnazija), kurioje buvo sustiprintas vokiečių kalbos dėstymas. Studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą Vilniaus universitete. Beveik porą dešimtmečių dirbo redaktoriumi „Vagos“ leidykloje, porą metų vedė kultūros laidas „Baltijos TV“. Nuo 1995 metų dirbo kaip laisvas autorius ir vertėjas. Nuo 1981 metų – Lietuvos rašytojų sąjungos narys, 2011–2018 metais buvo šios sąjungos pirmininkas.
Rašyti A. A. Jonynas pradėjo anksti, poezija į jo gyvenimą atėjo bebaigiant mokyklą. Literatūros pasaulio pasirinkimas buvo nulemtas kūrybinės aplinkos šeimoje – juk gimė ir augo žinomo poeto Antano Jonyno ir lituanistės mamos šeimoje. Lituanistiką poetas pasirinkęs todėl, kad norėjęs studijuoti senuosiuose universiteto rūmuose. Tuo metu, anot poeto, buvo lietuvių poezijos klestėjimo metas, jį ir šeimoje, ir studijų aplinkoje supo daug garsių poetų – S. Geda, V. Bložė, T. Venclova, M. Martinaitis, J. Strielkūnas, todėl jų įkvėptas ir pats pradėjęs rašyti. Tačiau savo ankstyvosios kūrybos poetas niekam nerodė, nors iki tol, kol išspausdino pirmąjį savo eilėraštį, buvo parašęs daugiau, negu po to. Poetas įsitikinęs, kad reikia sukaupti daug patirties, reikia turėti ką pasakyti pasauliui, pasiekti kūrybos, kaip ir bet kurio kito amato, meistrystę. „Eilėraštį kaip ir taburetę reikia gerai sukalti“, – pajuokavo rašytojas. Pirmasis A. A. Jonyno eilėraščių rinkinys „Metai kaip strazdas“ buvo išleistas 1977 metais. Knyga buvo apdovanota Zigmo Gėlės premija už geriausią poetinį debiutą.
Antano A. Jonyno kūrybos kraitėje – per 20 poezijos rinktinių: „Atminties laivas“, „Nakties traukinys“, Toks pasaulis“, Laiko inkliuzai“, „Lapkričio atkrytis“, „Kambarys“, „Sentimentalus romansas“ ir kiti. Poetui nesvetimi įvairūs eiliavimo būdai – ir klasikinis, ir viduramžių stiliaus. Vienas mėgstamiausių žanrų – sonetai, jų parašė apie 100. Poetas sakė nemėgstantis daugžodžiauti, o sonetas įpareigoja sutilpti į 14 eilučių.
Poeto kūryba išversta į anglų, prancūzų, vokiečių, italų, ispanų, lenkų, latvių, estų, norvegų, švedų, korėjiečių ir kitas kalbas.
„Nuolat klausiame: kokia mūsų gyvenimo prasmė? Nėra tos gyvenimo prasmės. Gyvenimo prasmė – būti. Būti ir gyventi. O poezija šiam buvimui vis dėlto suteikia kažką papildomo. „Poeziją matau kaip būties savybę, kuri egzistuoja visiškai nepriklausomai nuo teksto. Ji egzistuoja gamtos reiškiniuose ir žmonių santykiuose. Egzistuoja pačioj mūsų būtyje ir būties jautime. Kaip aš sakau, pasaulis išliks, kol egzistuoja poezija. Kitaip tariant, pasaulis išliks, kol matome jo prasmę“, – savo mintimis dalijosi poetas. Jis teigė galintis kasdien parašyti po eilėraštį, bet ar to reikia? Pasaulyje tiek visko prirašyta! Eilėraštis turi rastis iš būtinybės, iš noro pasakyti ką nors savito, originalaus, kas pačiam svarbu.
Populiarumas, pasak poeto – ne svarbiausia. Antai Amadėjaus Mocarto Reguiem po kompozitoriaus mirties užbaigė jo kolega Franz Xaver Siussmayr, bet toliau nerašė kaip Mocartas, neišgarsėjo, bet išliko savimi. O kartais populiarumas ateina visai jo nesivaikant. Kas nežino dainos „Kalėdų eglutė“: „ant Kalėdinės eglutės supas raibosios gegutės / nežinia ką jos kukuoja, nežinia ką iškukuos <...> pakabinki pakabinki ant kalėdinės eglutės / stebuklingą vėrinėlį Arčibaldo vaizdinių...“ Šios dainos žodžius 1981 metais parašė Antanas A. Jonynas, muziką sukūrė Lietuvos roko grupės „Kardiofonas“ lyderis Rimantas Giedraitis. Daina nemirtinga! O ir visa Antano A. Jonyno kūryba neliko nepastebėta – jam įteiktos Lietuvos rašytojų sąjungos, Jotvingių, Pauliaus Širvio, Antano Miškinio literatūrinės premijos ir kiti apdovanojimai.
Poezijos vertimas Antanui A. Jonynui yra pats artimiausias bei maloniausias užsiėmimas. Jis pasakojo vertęs iš latvių, rusų, serbų, kroatų kalbų, dabar verčia ukrainiečių poezijos rinktinę, bet vokiečių poezija ir literatūra atėmė didžiausią laiko dalį. „Faustą“, kurį J. W. Goethe parašė per 60 metų, poetas išvertė per šešerius metus. Už šio kūrinio vertimą Antanui A. Jonynui 2003 metais paskirta Nacionalinė kultūros ir meno premija. Poetas išvertė ir G. E. Lessing‘o draminę poemą „Natanas Išmintingasis“. Šis puikus kūrinys pastatytas Kauno dramos teatre (režisierius G. Varnas). Retai rodomą spektaklį dar galima pamatyti kitų metų vasario 12 dieną.
Poetas taip pat išvertė keletą romanų, vertė poemas, pasakas, sakmes. Tačiau poezijos vertimas – pats sudėtingiausias, o juk iš poezijos gimsta nacionalinės literatūros. Pasak poeto, poezijos išversti pažodžiui neįmanoma, galima tik sukurti lietuvišką kūrinio versiją, išreikšti tam tikrus žodžių atspalvius, jauseną, perteikti kitos tautos dvasios elementus.
Atsakęs į gausius auditorijos klausimus Antanas A. Jonynas perskaitė savo eilėraščius „Atsisėsk po raudonu šermukšnio medžiu“, „Labai senas romansas“, porą sonetų iš naujausios, prieš porą metų išleistos sonetų knygos. Atsisveikinant nuskambėjo soneto „Kodėl visa tai parašei?“ paskutinės eilutės: „ką gi einam ilsėtis jau gaubias naktis / jau žinau kad pasaulis išliks / kol egzistuoja poezija. Arba jos stoka“.
Išsiskirstėme tikėdami, kad pasaulis tikrai išliks...
Jadvyga Miniotaitė, Literatūros fakulteto klausytoja
Kristinos Sadauskienės nuotraukos